Sutaikinimas – 2019.11.04

O visa tai iš Dievo, kuris per Jėzų Kristų sutaikino mus su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnavimą.
2. Korintiečiams 5, 18

Prieš pora savaičių padariau „klaidą“. Paėmiau mažą knygelę ir pradėjau ją skaityti. Ir Dievas mane perliejo. Nieko blogo nenutuokiau, bet ties kiekvienu sakiniu manyje užkaisdavo ir vis mažiau tegalėjau skaityti. – Kalbama buvo apie atleidimą. Turiu atleisti. Ir viskas manyje priešinosi, nes aš beveik visuomet esu teisus! Vis dėlto argumentas po argumento Dievas traukė mano teisumą man iš rankų; – kalba eina ne apie tai, kas teisus. Atleidimas visada yra būtinas. JIS priminė man tiek daug mažų ir didelių dalykų, kai aš piktinausi ir reikalavau teisybės. Piktinausi Dievo keliais man. Piktinausi savomis silpnybėmis. Piktinausi kiekvienu, kuris kažkaip mane nervindavo. Na ne, taip savęs aš niekad nemačiau! Prieš pora mėnesių dar būčiau tvirtinęs, kad niekieno atžvilgiu nebuvau iš tikrųjų supykęs, bet visiems nuoširdžiausiai linkėjau vien gero! Ir štai ši knyga, šis mano motyvų sugriovimas ir mano širdies atvėrimas. Vis dėlto turėjau sau įrodyti, kad Dievas teisus: metų metus kaupiau pyktį savo širdyje. Blogai!
Kaip mes turėtume vykdyti tą sutaikinimo tarnavimą ir kaip turėtume kitiems pamokslauti apie sutaikinimą su Dievu, jeigu patys nirštame? Būnant nepatenkintais Dievu, savimi ir kitais? Tai neįmanoma, tik tušti žodžiai.
Ir taip aš pradėjau apsivalyti nuo visko, ką Dievas man priminė. Vaikai. Žmona. Broliai ir seserys. Kaimynai. Visi buvo tame. Ir tada priėjau prie to, kur aš pats save smerkiau, nors Dievas mane ir išlaisvino. Tai kaipgi galiu tapti laimingas? Taip neišeis, esu pagautas savo tylaus apmaudo, savo neigiamu mąstymu apkraunu vaikus, šeimą, brolius ir seseris ir visus kitus.
Veiksminga atleisti kitiems, tiems, kurie mus nervina, už tai, kad jie yra tokie, kokie jie yra. Jų būdas mus erzina. O atleidimas tėra vienintelė galimybė su tuo gyventi.
Atleidimas nėra jausmas ar mintis. Atleidimas yra apsisprendimas, valios veiksmas. Jeigu pasilieki prie sprendimo, jį lydi meilės jausmai ir iš jų kylančios mintys, visai kaip vagonai, važiuojantys paskui lokomotyvą.

Dėkoju, Jėzau, su Tavimi įmanoma atleisti. Man sunkiai sekasi, bet aš taip noriu: Atleidžiu visiem, kurie mane sužeidė, visiem, kurie nebuvo teisingi mano atžvilgiu ir visiem, kurie mane nervino. Dėkoju, kad Tu man atleidai. Kiekvieną, tiek didelę, tiek mažą kaltę Tu man atleidai. Aš esu laisvas!! Dėkoju už sutaikinimą su Dievu!! Daugiau jokio pasmerkimo!! Aš taip pat nebenoriu teisti ir smerkti, o taip pat – reikalauti savo teisių. Tokia mano valia. Padėk!!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*