Tavo akys matė mane dar negimusį.
Į tavo knygą buvo įrašytos
visos man skirtos dienos.
Psalmė 139, 16
Mėgstu šią psalmę, mieliausiai norėčiau išmokti ją mintinai ir nuolat sau kartoti. Nes būtent joje yra Dievo meilės prisipažinimas man.
Psalmė aprašo, kaip su meile Dievas apgaubia mane iš visų pusių, kaip JIS pažįsta kiekvieną žodį ir mintį, kaip JIS žino manuosius motyvus, mano problemas, mano kelią, viską. Ir visa tai priima be jokio iškelto grūmojančio piršto, be grėsmės, be pasmerkimo, tiesiog su meile bei džiaugsmu man. Mano mąstymą tai apverčia aukštyn kojom!
JIS sukūrė mane, sukūrė su meile. Rezultatas JAM patinka, JIS džiaugiasi juo. Aš pats matau, ko trūksta ar kur kokia smulkmena prasilenkia. JIS regi viską bendrai, visumoje, ir viskas kartu dera. JIS turi kitokį žvilgsnį nei mano, meilės kupiną žvilgsnį, ne kritiškumo pilną žvilgsnį, kuris smerkia viską, kas yra ne taip.
JIS matė, kaip aš gimiau, ir tuomet JIS laikė Savąsias rankas virš manęs; – kitaip aš nebūčiau gimęs. JIS atrinko genus, sergėjo augimą, JIS gerai į mane investavo.
Vieniems tai padaryti sekasi geriau, kitiems – blogiau. Bet aš turiu savo specialiuosius gebėjimus, kurių niekas kitas neturi tokių kaip aš. Nuostabu! Aš esu unikalus!! Sudie, mieli nepilnavertiškumo kompleksai! Pasitraukite! Esu šio to vertas!
Tikrai, Dievui aš esu labai, labai daug vertas. Ne dėl savo gebėjimų, bet tiesiog todėl, kad esu JO pamiltas vaikas.
JO knygoje įrašytos visos man skirtos dienos, tik man kiekviena diena yra nauja. Kiekvieną dieną turiu iš naujo nuspręsti, ar turiu stengtis, dirbti, išlikti ištikimu JAM, sekti JO žodžiu… JIS jau žino rezultatą, bet elgiasi taip, lyg ir JAM visa būtų nauja. Taip, toks yra mano dangiškasis tėvas, JIS leidžia sau nusileisti iki mano lygio, nes aš į JO lygį pakilti negaliu.
Myliu savo dangiškąjį Tėvą, nes ir JIS mane myli. Unikalus esu JO akyse, vertingas ir nepalyginamas. Pamažu išmoksiu žvelgti į save Dievo akimis. Tai procesas, nemoku to, nes kritika, kurios mes išmokome, viską griauna. Žvelkime geriau Dievo akimis! Į save pačius ir, žinoma, į savo vaikus ar tėvus bei visus kitus žmones!
Dėkoju, mielas Tėve danguje, kad Tu mane sukūrei! Tu jau tada žinojai kiekvieną mano gyvenimo dieną, ir ištarei man Taip. Tu myli mane, Tu džiaugiesi manimi ir ištikimai stovi mano pusėje. Dėkoju!!!