Pasitenkinimas vs. geismas

„Aš išmokau būti patenkintas savo būkle. Aš moku gyventi vargingai ir būti turtingas. Visa ko esu ragavęs: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis. Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina. <…> O mano Dievas iš savo turtų gausos Kristuje Jėzuje šlovingai patenkins visas jūsų reikmes.“
Filipiečiams 4, 11–13. 19
Vienas iš mūsų nuodėmės šaknų yra godumas, gobšumas arba geismas. Jis pražudė Adomą ir Ievą. Argi jie negalėjo valgyti nuo tūkstančių medžių? Bet juos traukė tik tasai, kuris buvo uždraustas, ir jiems knietėjo nuo jo valgyti. Gobšumas ir geismas juos paskatino nusidėti.
Noriu, trokštu, būtinai privalau ką nors turėti! Man to reikia, be to negaliu gyventi… Taip kalba geismai. Nesvarbu, ar tai maistas, ar daiktai, ar seksas. Reikia nedelsiant. Tai tiesiog privaloma. Geismai mus paverčia vergais. Biblijoje sakoma, kad godumas yra viena iš pagrindinių nuodėmių, iš kurios kyla kitos, pavyzdžiui, seksualinio pobūdžio nuodėmės.
Yra ir kitų pamatinių nuodėmių, pavyzdžiui, neapykanta, pavydas, tingumas ir pasididžiavimas. Visos jos yra nukreiptos prieš Dievą ir pražudo mūsų tikėjimą Jėzumi.
Kaip įveikti godumą? Taip, kaip Jėzus ir Paulius. Pasitenkinimas yra „stebuklingas vaistas“ prieš godumą. Jei esu patenkintas, man nebūtina turėti tą ar aną.
Paulius gyveno su Jėzumi ir per Jėzų. Jis leido Jėzui juo rūpintis. Jis pasitikėjo Jėzumi ir šis niekada jo nepaliko likimo valiai. Kartais tai reiškė gauti tik sausos duonos, bet Paulius buvo patenkintas. Kaip jis galėjo nusipelnyti daugiau? Jis buvo nusidėjėlis, radęs malonę. Dėl to jis buvo labai dėkingas ir taip džiaugėsi, kad visa kita nublanko. Jis žinojo, kad viskas yra malonė ir kad jis nieko, visiškai nieko, neužsidirbo.
Bet tuoj pat prakalba protas, sakantis, kad mes viską užsidirbome patys: skanų maistą, atostogas, naujausią automobilį, drabužius, galimybę išeiti į kavinę, laiką prabangiems pomėgiams… Dėl ko mes tuomet dirbame? Esame dėkingi patys sau, o ne Dievui. Kaip mes gyvensime iš Jo malonės?
Jei suprantame, kad neturime jokių teisių, esame labai patenkinti viskuo, ką suteikia Dievas – Dievas niekada nėra šykštus ar gobšus, Jis mielai duoda! (Plg. Mt 6, 24–34)
Jei dėl savo aprūpinimo turime kovoti su Dievu, vadinasi, nesupratome malonės. Jei turime į viską teisę, kam mums Dievas? Tik tam, jei kartais nepasisektų?
Pasitenkinimas skatina dėkingumą. Nes JIS tikrai mumis rūpinasi. Dėkingumas gimdo džiaugsmą. Nes Jo dovanos džiugina mūsų širdis! Viso to trūksta žmonėms, kurie galvoja turį teisę.
Priemonė prieš tokius geismus yra pasitenkinimas, dėkingumas ir džiaugsmas! Jei tavo gyvenime šių dalykų apstu, geismas tavęs taip lengvai neapžavės. Džiaukis Viešpatyje, nes JIS žino, kas tau geriausia!
Ačiū, Tėve! Tu viskuo mane apsčiai aprūpini! Galiu Tavimi pasitikėti ir Tau dėkoti! Kaip gera, kai širdis gali pailsėti nuo visų „privalau, privalau, privalau“! Su Tavimi aš galiu pailsėti, mėgautis ir atgauti jėgas. Tu esi man geras.