„Negera žmogui būti vienam…“
Pradžios 2, 18b
Dievas nesukūrė mūsų vien kaip kaimenės narius, kaip kad galvijai, kurie bet kokia kaina nori sekti savo kaimenę. Anksčiau galvojau, kad geriausia man būti vienam. Kartą visą savaitę plaukiau upe valtimi. Jau po trijų dienų buvau labai laimingas, jei koks nors žmogus man palinkėdavo „Labos dienos“. Taigi, supratau, jog ir man reikalinga bendrystė su kitais žmonėmis. Dievas mus tam sukūrė. Tik bendrystė ir draugystė skirtingai plėtojama. Vieni mano draugai matosi kas kelis metus, tačiau yra tikri draugai. Žinau sutuoktinius, kurie matosi retai, tačiau labai gerai vienas kitą supranta. Kiti turi nuolat būti betarpiškame artume….
Deja, mūsų visų santykius trikdo viena didelė kliūtis: mes visi esame daugiau ar mažiau sužeisti žmonės. Kiti vis „įlipa“ į mūsų jautrias vietas, o mes įskaudiname kitus. Jėzus nori mus gydyti: grąžinti sugebėjimą giliai betarpiškai bendrystei; kad kiti mūsų nebegalėtų įskaudinti. Ir JIS nori padaryti mus jautrius, kad mes kitų nebeįžeidinėtume. JIS trokšta, kad mes atleistume, ir JIS galėtų mus gydyti. JIS nori, kad mes nusigręžtume nuo savęs ir nukreiptume savo žvilgsnį į Jį bei kitus.
Jėzus nori dar daugiau – JIS nori, kad mes taptume pajėgūs būti vieni. Vienatvė mums yra didžiulis iššūkis. Todėl JIS pats nori būti arti mūsų. Gyvenant drauge su Juo dingsta vienišumo jausmas. JIS su mumis kalba, o mes – su Juo. Net jei mes Jo ir nematome, bet galime jausti Jo artumą. Būti saugiais su Juo, – tai išsprendžia vienišumo problemą. JIS tai pažadėjo!
Ačiū, Jėzau, kad esi šalia! Tavyje aš esu saugus. Tu esi mano geriausias draugas, Kuriam galiu išlieti savo širdį. Tavo Artumas padeda dingti vienišumui. Kaip gera, kad esi man toks artimas!
Mūsų vaizdo įrašas:
https://youtu.be/RtkHpcxmfF4?si=WextE-qUhbeOUhUe