„VIEŠPATS yra gailestingas ir mylintis,
lėtas supykti ir kupinas ištikimosios meilės.“
Psalmyno 103, 8
Mes dažnai Dievą įsivaizduojame visai kitokį nei JIS yra; tiesą sakant, mąstome netgi priešingai apie Jį. Mes žinome, kad JIS atleidžia kaltes, bet galvojame kartais, kad mūsų kalčių JIS tikrai niekada nepamiršta ir mus dėl jų baudžia ir ant mūsų pyksta. Mes žinome, jog JIS yra Visagalis. Bet vis tik nepasitikime Juo. Mes žinome, JIS linki mums geriausio, bet nirštame ant Jo, nes Jis leidžia mūsų gyvenime vykti kai kam, kas mums nepatinka. Mūsų protas žino, koks JIS yra. Tačiau mūsų širdys nepasiveja ir neleidžia mums iš tikro patirti Išvadavimą.
Kaip gerai, kad Dievas ir šioje problemoje dovanoja išeitį! Jo Žodis teigia: Nesilaikyk seno! Visa, kas įvyko – jau praeitis; dabar laikas naujiems dalykams! Taigi, nenešiok savo širdyje neatleidimą, kuris nuvargina. Kaip gi galima visą dieną nešiotis 10 kg maišą?! JAM tai nieko nekainuoja, bet mes pavargstame ir išglembame. Šis maišas dar kiekvieną dieną sunkėja, nes į jį vis dar dedame įvairių senų ir naujų neatleidimų. Taip jau yra, kad jei mes nuolat neatleidžiame už tai, kas mums atsitinka, pradedame neatleidimą už asmeninę žalą kaupti ir tampame kartėlio pilni, be jėgų ir išsekę. Atleisk, kad galėtų prasidėti kažkas nauja! Atleisk, kad Tavo širdis taptų lengva! Tuomet Dievas galės gydyti mūsų žaizdas ir mus paguosti. Tada Dievas gali mus pripildyti savo Dvasia ir dovanoti naują širdį, kuriai nebėra taip sunku Juo tikėti. Atleisk kitiems, atleisk sau ir atleisk „likimui“ – Dievui – už tai, ką teko patirti. Tai daro mūsų širdis lengvas. Dievo Dvasia padeda mums Jį pažinti: JIS yra gailestingas, lėtas pykti, mylintis.
Ačiū, Tėve, kad esi toks, koks aprašomas Biblijoje, nors man ir sunku tuo visuomet tikėti. Atleisk už mano nepasitikėjimą Tavimi ir pripildyk savo Dvasia mano širdį! Ji atnaujina mano širdį taip, kad galiu Tavimi tikėti. Ačiū, kad esi man toks gailestingas ir lėtas pykti!!