„Kas gi didžiausias dangaus karalystėje? Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje”.
Evangelija pagal Matą 18, 1-4
Kartą dideliame teologiniame pasitarime iškilo klausimas, kokį žmogaus vaiką Dievas myli labiausiai. Netrukus viena grupiptė lyderiu išrinko Paulių, kiti tokiu laikė Petrą arba Joną, vyresni galvojo apie Eliją ir Mozę. Išsivystė karšta diskusija. Atėjęs 3 metukų diskusijos vedėjo sūnus, norėjo savo tėčiui kažką paduoti. Pasigirdo vėl tas pats klausimas: „Kokį žmogaus vaiką Dievas myli labiausiai??“ Mažasis nedvejodams sušuko: „Na, žinoma, mane!!!”
Tokia istorija dažną priverčia nusišypsoti, tačiau deja taip būna. Mums taip sunku priimti Dievo meilę… Visų pirma žvelgdami į savo netobulumą mes norime tapti tobulais. Mes manome, kad per mažai dirbame dėl Dievo ir taip varginame save dar labiau. Galbūt aš per mažai laiko skiriu bendrystei su Dievu, tad sėdžiu dabar savo fotelyje papildomą valandėlę ir nuobodžiauju „atlikinėdamas programą Dievui“. Tol, kol galvosime, kad Dievo meilė kažkokiu būdu priklauso nuo mūsų, bus labai sunku ją patirti. Kas gi yra tobulas, kas dirba dėl Dievo pakankamai, ir kas gi pakankamai meldžiasi?!? Nė vienas!… JIS mus pirmiau pamilo, dar kai buvome nuodėmingi! Kodėl Jis neturėtų mums dabar dovanoti viso kitko?! Aš esu po Jo vėliava, ir ji yra Meilė!
Ačiū Tėve, Tu myli mane!!!! Be jokių sąlygų, be jokių reikalavimų myli mane. Bet man yra taip sunku tai priimti!! Prašau, padėk man!!! Pakeisk mano mąstymą ir mano jausmus, kad galėčiau gyventi iš Tavo Meilės; siųsk man Savo Gerąją Dvasią!!