„Bet Juozapas atsakė: „Nebijokite! Nejau aš esu Dievo vietoje? Be to, nors jūs ir sumanėte man pikta, Dievas pakeitė tai į gera - išlaikyti daugelį žmonių, kaip šiandien Jis ir daro.“
Pradžios knyga 50, 19-20
Juozapo broliai norėjo jam pikto, nes pavydėjo. Jie pardavė jį į Egiptą – į vergiją. Bet po ilgo kančios kelio, po laiko kalėjime, Juozapas tapo Vice Karaliumi. Jis žinojo, jog ateis badmetis, todėl liepė sukaupti didelį grūdų derlių. Taip jis tapo palaiminimu Egiptui ir daugeliui kaimyninių tautų. Pirkti grūdų atėjo ir jo broliai. Iš pradžių jie jo nepažino, tačiau kai šis prisistatė, jie prisiminė savo kaltę ir galvojo, jog patirs jo kerštą. Bet Juozapas buvo išmokęs atleisti ir pasitikėti Dievu. Ilgus metus kalėjime Dievas Juozapą formavo. Tai šį į pasikėlusį jauną vyrą padarė nuolankiu vyru, kuris visuose dalykuose pasitikėjo Dievu. Jis ir pats iš pradžių negalėjo tokio gyvenimo kelio suprasti, tačiau vėliau Dievas Jam parodė, jog norėjo per jį išgelbėti daugelį. Taip Juozapo kančia buvo perkeista į palaiminimą. Tai Dievas yra numatęs ir mūsų gyvenime. Net jei mes niekada visko nesuprasime ir turėsime eiti per daugelį kančių, JIS liks Viešpats, Kuris viską laiko savo rankose. Jo tikslas – geras!
Juozapas buvo išlaisvintas iš kalėjimo nei per anksti, nei per vėlai. Dievas nusprendė, kada. Ir kuomet jis tam pasiruošė, viskas vyko labai greitai.
Žvelkime į savo kančią ne kaip į pabaigą, bet kaip į Dievo veikimą. JIS mus veda! JIS mus nuostabiai išlaisvins, kai ateis tam laikas. Tačiau mes norime Jį jau dabar šlovinti ir Jam dėkoti, kad JIS mus išlaisvina iš visų vargų, ir dabar, šioje bėdoje, taip pat yra su mumis. Pasitikėkime Juo, nepasilikime savigailoje ir tamsoje. JIS yra mūsų šviesa! JIS viską apžvelgia! JIS yra Viešpats, Kuris taria paskutinį Žodį!
Dėkoju Tėve, kad laikai mano gyvenimą savo rankoje. Ne aplinkybės, ne atsitiktinumas ir ne kiti žmonės sprendžia apie mane, bet Tu. Tu esi mano Viešpats, Kurio Žodis – paskutinis!