Trumpai valandėlei palikau tave, bet, didžiai gailėdamasis, surinksiu tavuosius.
Izaijo 54,7
Mano mažasis pabudo vieną rytą anksti ir labai išsigando: aplinkui visiškai tamsu, o tėčio nėra!!! Bet jis atėjo greitai pas mane į virtuvę, ir pasaulis vėl grįžo į savo vietą.
Kartais ir mes taip jaučiamės: Dievo tarsi nebėra. Mumyse visiška tuštuma, jokios ramybės, jokio džiaugsmo, jokios šviesos. Atrodo, kad Dievas mus paliko. Tuomet mintyse iškyla visos mažos ir didelės nuodėmės, ir mes pradedame save kaltinti. Tačiau po kurio laiko Dievo ilgėjimasis vis didėja, ir mes Jo šaukiamės, – bet niekas neatsako. Taip, nejaugi Dievas iš tikrųjų mus paliko? Nejaugi Jo gailestingumas jau pasibaigė?
Kartais sunkumai atrodo mums per dideli. Sunki liga ar skyrybos gali mus labai prislėgti. Atrodo, tarsi viskas atsisuko prieš mus, ir mes daugiau nepastebime nei Dievo meilės, nei Jo gailestingumo, nei ramybės. Ar JIS mus užmiršo?
Šiandien ryte Dievas Tau asmeniškai sako šį Žodį: „Palikau Tave tik trumpai valandėlei, bet didžiai gailėdamasis, parvesiu Tave namo! Rūstybės valandą paslėpiau savo veidą akimirkai, bet amžina malone pasigailėsiu Tavęs, – sako VIEŠPATS, Tavo Atpirkėjas. Kalnai gali griūti ir kalvos drebėti, bet mano malonė nuo Tavęs nebepasitrauks ir mano ramybės sandora Tavęs nepaliks, – sako VIEŠPATS, kuris gailisi Tavęs.” (V.7.8.10).
Ačiū Tėve, Tu tikrai manęs niekada neužmiršti! Mano vardą Tu įrašei į savo rankos delną, Tu manęs niekada nepalieki. Ačiū, kad, didžiai gailėdamasis, Tu vėl parvesi mane pas save! Tu esi mano Tėvas ir Išlaisvintojas, mano Gelbėtojas, kuris pasigaili.