O kad mano tauta klausytų manęs,
kad Izraelis eitų mano keliais!
Tuojau pažeminčiau jų priešus
ir prieš jų prispaudėjus pakelčiau ranką. …
O juos geriausiais kviečiais valgydinčiau,
uolų medumi maitinčiau.
Psalmių 81,14.15.17
Čia yra atsakymas į klausimą, kodėl Dievo tautoje mažai kas vyksta. Nes neklausoma Dievo, bet einama savais keliais!
Kai Dievo Žodyje perskaitome kokią nors pranašystę, iš pradžių apsidžiaugiame. Bet po to seka klausimai: ar iš tiesų Dievas taip pasakė…? Tuomet mūsų patirtis sako mums: ne, tai nenatūralu, to negali būti. Tokiu būdu vėl nustumiame Dievo pažadus į šoną ir nepatiriame iš Dievo jokio stebuklo, jokio išgelbėjimo ir jokios pagalbos. Mes iškeliame savo mąstymą virš Dievo, savo patirtį virš Dievo Žodžio ir priimame sprendimą netikėti.
Dievas mielai norėtų mums padėti, laiminti ir gausiai apdovanoti, JIS mielai norėtų mus valgydinti geriausia duona (savo Žodžiu) ir maitinti medumi iš uolos ( ta Uola yra Jėzus)! JIS mielai norėtų mus apdovanoti visais materialiais dalykais ir užversti mus visais dvasiniais palaiminimais bei dovanomis! Yra tiek daug mažų dalykų, ir Dievas norėtų mums padėti juos įveikti! Tačiau mes nelaukiame Jo pagalbos. Dievas užima tuomet tik tam tikrą, nedidelę sritį mūsų gyvenime, mąstyme ir patyrime.
Mes norime šiandien Dievo Žodį priimti asmeniškai. Kokį pažadą JIS suteikė mums asmeniškai? Ar aš juo pasinaudoju, ar laikau jį nereikšmingu? Koks Dievo Žodis mane palietė, taip taikliai smigo į mane, tačiau po kelių dienų aš jį nustūmiau į šalį? Kur aiškiai matau Dievo veikimą, o kur galvoju, kad visa tai tik atsitiktinumai?
Pakeiskime savo mąstymą apie Dievą ir daugiau JUO pasitikėkime, daugiau iš JO tikėkimės! JIS mūsų neapvils!
Ačiū Tėve, už Tavo Žodį! Jis yra mano viltis ir mano gyvenimo šaltinis. Ką Tu pažadi, viskas yra teisinga ir tikra, ir aš galiu tuo pasitikėti. Aš nenoriu mažam tikėjimui skirti vietos savo mąstyme, nenoriu būti mažatikiu savo mąstyme, bet noriu pasitikėti Tavimi. Tu esi paruošęs man gerus dalykus!!