„Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.”
Laiškas romiečiams 8, 15-16
Mano tėvas buvo jūrininkas. Didžiąją mano vaikystės dalį jis praleido kelionėse ir retai būdavo namie. Jis turėjo aprūpinti savo šeimą! Bet vaikams tai nebuvo gerai. Aš žinojau, kad turiu tėvą, tačiau neturėjau šilto gilaus ryšio su juo; iš tikrųjų labiau jutau jo atžvilgiu tokią keistą nenusakomą baimę.
Kai kurie žmonės taip jaučiasi Dievo atžvilgiu: jie žino, jog JIS yra Kūrėjas, žino, kad JIS juos myli, tačiau vis tiek giliai savyje jaučia nenusakomą baimę, nuolat bijo Jo bausmės. Tačiau, taip, kaip mano tėvas ilgėjosi gilaus nuoširdaus ryšio su savo vaikais, taip Dievo širdis ilgisi mūsų! JIS nori būti mūsų Tėtis, ne tik oficialus „dangiškasis Tėvas“. Dievas žino, kad mums sunkiai tai pavyksta, todėl ir siuntė Savo Šventąją Dvasią, Kuri padeda širdimi patikėti, jog mes iš tikro esame Jo vaikai.
Vaikai yra nesusirūpinę, nes jie žino, kad jų Tėtis jais pasirūpins. Vaikai yra linksmi ir gyvybingi; nes jie pas tėtį jaučiasi saugūs. Vaikai yra pilni vilties ir noro veikti, nes jų Tėtis teikia jiems drąsą, sveiką savivertę ir užtikrintumą.
(Mano santykis su tėvu vėliau pasikeitė, mes vienas kitą nuoširdžiai pamilome. Jis yra danguje, ir jį sutikęs ten aš nuoširdžiai apkabinsiu!)
Taip, Tėve, aš myliu Tave ir Tu myli mane! Aš jau džiaugiuosi ta diena, kai sutiksiu Tave; įsikibęs į Tavo ranką galiu linksmai eiti savo keliu. Ai, kaip gera, kad man nereikia Tavęs bijoti, koks palengvėjimas!