O VIEŠPATS tęsė: „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo prieš savo engėjus šauksmus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia, nužengiau išgelbėti juos iš egiptiečių rankų ir nuvesti iš to krašto į gerą ir erdvų kraštą, į kraštą, tekantį pienu ir medumi…“.
Išėjimo knyga 3, 7-8
Izraelitai gyveno Egipte, nors ir užribyje, tačiau vis tik – tarpe kitų. Jie buvo vergais ir nuolat kentė spaudimą. Tol, kol juos Viešpats išlaisvino suteikdamas daug ženklų ir darydamas stebuklus. Tuomet prasidėjo ilgas maršas per dykumą. Dievas norėjo pašventinti savo tautą; JIS norėjo būti jų Dievas, o jie – Jo vaikais. Visa, kas sena, turėjo praeiti, taip, kaip seni rūbai. Bet izraelitai buvo labai nepatenkinti ir nuolat murmėjo. Jie mat netikėjo Šventąja Dvasia, bet ilgėjosi Egipto mėsos puodo, nors tai ir buvo labai liesa skysta sriuba. O tą naują šalį, pažadėtąją žemę, tekančią pienu ir medumi, jie turėjo dar ir išsikovoti. Deja, Izraelitai ten padarė daug kompromisų, tad ši šalis netapo jų pažadėtąja žeme. Tačiau dabar Jėzus mums ruošia tikrąją pažadėtąją žemę: savo karalystę, kurioje JIS yra Karalius.
Izraelio istorija yra mūsų asmeniškos ir Dievo bendruomenės istorijos įvaizdis. Mes keliaujame! Dar neatėjo valanda, kuomet pats Jėzus bus su mumis ir nuneš mus ten, kur mums geriausia. Baikime skųstis, murmėti ir ilgėtis senojo gyvenimo. Žvelkime pirmyn; mūsų Viešpats ateina mūsų gelbėti ir saugiai parves į ramybės šalį! JIS yra Gerasis Ganytojas, kuris žino kelią ir visuomet yra šalia savo avių.
Ačiū, Jėzau, kad vedi mane į tikslą! Tu esi su manimi ir visuomet padedi. Kaip gera, kad galiu eiti įsikibęs į Tavo ranką! Tu esi mano Gerasis Ganytojas, pas kurį galiu pailsėti, ir Kuris gerai manimi rūpinasi. Tu žinai kelią, net jei aš kartais jo nebematau. Tavi aš pasitikiu.