“Jis ištiesė man ranką
ir ištraukė mane iš potvynio” (Psalmių 18:1)
Atsisėdau ant čiužinio. Degė žvakė, bet juodų sienų apsuptyje ji skleidė mažai šviesos, – Mano gyvenimo vaizdas. Kur aš atsidūriau? Kas nutiko mano gyvenime? – Tai buvo gyvenimas, kuris šaukėsi alkoholio ir narkotikų.
Šį kartą turėjau tai padaryti. Daugiau nebegalėjau taip gyventi. Pajutau, kad einu blogais keliais. Dabar turėjau išsilaisvinti iš galios, kuri mane laikė nelaisvėje. Išsilaisvinti iš priklausomybės, kuri mane laikė vergijoje. O jei ne? – O jei ne, tai nenumaldomai krisčiau į bedugnę. Bet iš kur, po galais, turėjau gauti tiek jėgų? Viskas manyje siautėjo ir putojo. Mano gyvenimas buvo tarsi kamštis jūroje. Blaškiausi be prasmės, be tikslo. Negailestinga audra grasino nusinešti mano gyvenimą į bedugnę, sunaikinti mane visiems laikams. Nebuvo kur laikytis, jokio inkaro, jokios salos, kurioje būtų galima ilsėtis. Tik nuoga kova su nenugalimomis jėgomis.
Mano kūnas drebėjo ir virpėjo. Galūnėse nepakeliamas skausmas ir agonija drąskė mane ir kankino. Negalėjau aiškiai mąstyti. Garsūs, nervingi balsai mano galvoje reikalavo ir ragino: „Tiesiog nutrauk tai, tada pagaliau atsikratysi kankinimų!” –
„Ne… ne… ne!” „Dieve, jei tu egzistuoji ir mane girdi, padėk man! Viską dariau neteisingai. Bandžiau gyventi be tavęs ir man nepavyko. Norėjau būti laisva nuo tavęs. Norėjau mėgautis gyvenimu, mėgautis juo ir gyventi taip, kaip man patinka. Tačiau mano gyvenimas pakrypo į priklausomybę ir vergystę. Jei vis dar gali panaudoti mano sudaužytą gyvenimą, noriu dabar jį tau atiduoti. Daryk su manimi, ką nori, bet padaryk iš manęs ką nors savo šlovei. Man nėra jokios vilties nei šiame, nei amžinajame gyvenime. Be tavęs esu prarasta visiems laikams. Tu atsiuntei Jėzų į pasaulį, kad mus išgelbėtų. Jis už mus nuėjo ant kryžiaus, prisiėmė visą mūsų skausmą ir vienatvę. Jis jautė visą Dievo apleistumą. Dabar atnešu tau savo gyvenimą, savo kaltę ir metus, kuriuos sąmoningai nugyvenau be tavęs. Kai tapau kalta prieš tave ir daugelį žmonių. Atleisk mano kaltę ir padaryk mano gyvenimą naują. Pripildyk mano nemylimą širdį savo meile.”
Ilgą laiką taip meldžiausi, pasakodama jam visas per daugelį metų susikaupusias šiukšles. Kažkuriuo metu užmigau iš nuovargio. Kai pabudau, gulėjau ant grindų. Vėl atsisėdau ant čiužinio ir laukiau Dievo atsakymo. Tačiau nieko neįvyko. Ar jis neišgirdo mano maldos? Ar jau buvo per vėlu? Vėl suklusau: „Dieve, padėk man!”
Septynias dienas laukiau jo atsakymo. Tada įvyko didysis lūžis. Jėzus atėjo į mano gyvenimą. Jis tarsi paėmė mane ant rankų ir pasakė: „Tu esi mano! – Aš už tave praliejau savo kraują ant Golgotos. Tavo kaltę, visas tavo kančias, meilės ir saugumo paieškas, baimę ir vienatvę Aš kentėdamas užnešiau ant kryžiaus. Aš tave išlaisvinu!”
Staiga mano gyvenimas pasikeitė. Širdį užplūdo didžiulis džiaugsmas. Viskas tapo šviesu, ir aš pamačiau savo sugadintą gyvenimą Dievo šviesoje. Per tai atpažinau Jo didžiąją meilę man. Gavau gausybę dovanų ir tikrai to nenusipelniau. Mano veidu riedėjo ašaros. „Viskas, ko tau reikia, yra meilė!” (Viskas, ko tau reikia, yra meilė!) – tai pavadinimas dainos, kurią dainavo „The Beatles”. Radau šią meilę, ji mane išlaisvino iš priklausomybės ir savirealizacijos siekio. Tai numalšino troškulį ir suteikė mano gyvenimui prasmę bei tikslą.
Nora
“Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn.3,16).
Noros liudijimai www.nohopeindope.de