Jėzus sako Petrui:
Simonai, Simonai! Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nepalūžtų.
Evangelija pagal Luką 22, 31f.
Šėtonas norėjo išmėginti mokinius ir tarsi kviečius juos išsijoti. Panašiai kaip anuomet su Jobu. Taigi Jėzus kalbėjosi apie tai su Tėvu ir meldėsi už Petrą. JIS žino, kad Petras smarkiai parpuls, tačiau jis vėl atsivers bei seks Jėzų. Dar prieš Petrui nusidedant Jėzus jį padrąsina ir toliau JUO pasitikėti bei sekti. Tai yra tikroji meilė! Tai yra pasitikėjimas nuodėmingu žmogum! Šitai atima galią iš nuodėmės!
Žinoma, mes niekada nenorime nusidėti tyčia. Tačiau mes nuolat ir vėl suklumpame. Ar tai būtų mūsų dominavimo troškimas, ar nevaldoma burna kalbėti, ar mintys apie kitą lytį … Mums nepavyksta net ir vieną dieną pragyventi be nuodėmės. Kaip gerai, kad Jėzus dar ryte mums pasako: tu iškart ateik pas mane, kad aš galėčiau tau atleisti! Aš juk žinau, kad tu nuoširdžiai mane myli!
Kartais mūsų planai sužlunga ir būname labai nusivylę. Kartais mes sergame ir nebeturime jėgų niekam. Kartais mus užvaldo tamsios mintys. Kartais mes nebeturime vilties. Kartais iš tikrųjų jaučiamės parguldyti ant žemės bei tenorime, kad viskas liautųsi. Šitaip priešas mus tikrina, toks yra pagundymas, šitaip mes einame per kančią ir apvalymą. Vis dėlto Viešpats, kuris tai leidžia, visada yra šalia. Ir JIS meldžiasi už mus, JIS stoja mūsų pusėje. Niekas negali mums rimtai pakenkti ir niekas negali išplėšti mūsų iš JO rankos!
JIS žino, kaip klostysis reikalai ir dėl to mūsų tikėjimas niekuomet neišnyks, net jeigu dabar jis tėra visai visai maža liepsnelė. JIS yra šalia, kaip gerai!!
Dėkoju, Jėzau, kad visiškai galiu Tavimi pasitikėti, net jeigu šiandien man sekasi prastai! Žinau, Tu niekada manęs neapleisi ir trauksi mane per šitas dienas, iš šitos tamsos, kol aš ir vėl būsiu šviesoje. Dėkoju!!