Šventas, šventas, šventas, VIEŠPATS, visagalis Dievas, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateina.
Apreiškimo 4, 8
Aš manau, mes krikščionys dar mažai išmanom apie Dievo šventumą. Pas mus dažniausiai viskas sukasi apie mus pačius, bet retai apie Dievą. Mes ateiname pas Jį, Kūrėją, ir visi mūsų prašymai ir mūsų dėkojimas sukasi apie mus pačius. Mums reikia ramybės, mums reikia šiek tiek pinigų mūsų norams įgyvendinti, mums reikia sveikatos, mums reikia pagalbos, mums reikia ir reikia, ir reikia.
Retai mes ateiname pas Dievą, nes Jis yra Dievas. Retai giriame Jį už tai, kad Jis toks didis. Retai meldžiamės Jam iš širdies ir laikomės Jo žodžiais, mintimis ir darbais. Mes Dievą sumenkinome, sumažinome ir į nuodėmę bei mirtį žiūrime nepakankamai rimtai. Viskas mums reliatyvu, ir mes prisitaikome prie pasaulio. Ar mes dar turime pagarbos Dievui? Ar mes bijome Jo ir Jo pykčio? Ar mes dar bijome Jį įžeisti ir nuliūdinti? Ar laikomės ir gyvename pagal Jo šventus įstatymus?
Kartais aš galvoju, mes esame vaikai. Visiškai naivūs, vaikiški ir labai susikoncentravę į save. Viskas sukasi apie mane, aš, mano, man, mane-mąstymą ir jausmus. O Dievas yra mano norų ir įsivaizdavimų vykdytojas.
Ar neturėtų žmogus prisitaikyti prie Dievo?
Sukrečiantį Dievo šventumą galima pamatyti Biblijoje. Žmonės negalėjo atlaikyti Jo artumo, išstovėti, jie paprasčiausiai parkrisdavo. Ezechieliui, Jonui ir kareiviams, kurie suėmė Jėzų, taip nutiko. Izraelitai nenorėjo prisiartinti prie Dievo kalno, nes ten rūko, žaibavo ir griaudėjo. Jie bijojo! O mes su Juo elgiamės per Tu ir Tu. Jokios pagarbos dangaus ir žemės Kūrėjui. Jonas – taip pat ir Izaijas, žr.Iz.6, – matė atvirą dangų, matė Dievo aplinką ir sostą.
Trumpa ištrauka, kurią vaizdžiai pateikė Jonas, išryškina Dievo šventumą:
„Ir aš mačiau: štai danguje buvo sostas, o soste – Sėdintysis. Jo išvaizda buvo panaši į jaspio ir sardžio brangakmenius, o vaivorykštė, juosianti sostą, buvo panaši į smaragdą. Aplinkui sostą regėjau dvidešimt keturis sostus ir tuose sostuose sėdinčius dvidešimt keturis vyresniuosius baltais drabužiais, o jų galvas puošė aukso vainikai. Nuo sosto ėjo žaibai, aidėjo balsai ir griaustiniai. Septyni deglai liepsnojo prieš sostą, o tai yra septynios Dievo Dvasios. Prieš sostą tviskėjo tarsi stiklo jūra, panaši į krištolą; sosto viduryje ir aplinkui sostą buvo keturios būtybės, pilnos akių iš priekio ir iš užpakalio … Ir be paliovos, dieną ir naktį, jos šaukė: šventas, šventas, šventas, VIEŠPATS, visagalis Dievas, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateina!“
O Dieve, mano VIEŠPATIE, koks Tu esi šventas, tikras ir tyras! Tau priklauso visas garbinimas ir visas gyrius! VIEŠPATIE, mano Dieve, Tu esi mano Dievas, aš priklausau Tau!! AMEN!!