„Ištvermės ir paguodos Dievas…“
Laiškas romiečiams 15,5
Mūsų Dievas yra paguodos Dievas! Kaip gera, kad žmogus atiduoda save į paguodos Dievo rankas. Net ir po sunkaus likimo išbandymo jis greitai atsikelia ir Dievo ramybe apgaubia jį iš naujo. Dievas trokšta padėti mums, paguosti ir pripildyti mus nauja viltimi. Tokių žmonių neįmanoma nugalėti! Gyvenimas yra pilnas sunkumų ir liūdesio. Mes, žmonės, esame sukurti bendrystei. Kartą, sugalvojau savaitę laiko paplaukioti savo kanoja. Bet aplink supantis gamtovaizdis nesugebėjo sužavėti manęs savo turtais, nes aš buvau vienas ir neturėjau su kuo dalintis tuo džiaugsmu. Tačiau, kai Dievas gyvena mano širdyje, yra visiškai kitaip, aš galiu su Juo kalbėtis ir dalintis viskuo, – kartu mes išgyvename tiek džiaugsmus, tiek vargus. JIS, mano stiprioji paguoda, yra kartu su manimi! Kaip motina guodžia savo sūnų, taip Dievas guodžia Savo Tautą (Izaijo 66,13)! Užplūdus liūdesiui ar sielvartui atsigręžk į Jį; JIS yra ištvermės ir paguodos Dievas.
Kaip gerai, kai mes, žmonės, guodžiame ir padrąsiname vieni kitus. Taip Dievo paguodos versmė teka nuo vieno žmogaus prie kito. Bet paguodos šaltinis visuomet yra Dievas.
Paskutinė šio skyrelio eilutė (Laiškas romiečiams 15,13): „Taigi vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties.“
Ačiū, Jėzau, Tu esi šalia! Tu gyveni mano širdyje ir aš galiu dalintis su Tavimi tiek džiaugsmais, tiek vargais. Tu paguodi, atgaivini ir pripildai mane Savo viltimi, ramybe ir džiaugsmu. Tu esi mano gerasis Draugas!