Jis lyg medis,
pasodintas prie tekančio vandens,
duodantis vaisių laikui atėjus,
o jo lapai nevysta.
Kad ir ką jis darytų, jam sekasi.
Psalmė 1, 3
Su medžiais mums aišku: jei medis gauna pakankamai vandens, jis suveši ir duoda gerų vaisių. Panašiai yra mūsų, žmonių, gyvenime, tik ne taip matoma.
Šaknys išlaiko medį. Kai šaknys sensta ir ima pūti, medis suserga. Kai jos geria kartų vandenį, vaisiai tampa kartūs. Lygiai taip pat ir žmonės. Mūsų šaknys turėtų būti įsitvirtinusios Jėzuje. Taip pat Rašte, kuris mus moko visko, kas svarbu. Ir Dvasioje, kuri mus veda ir mums vadovauja.
Jei mūsų mintys, jausmai ir prisiminimai kartūs, kaip galime duoti gerų vaisių?
Naujasis Testamentas įspėja apie karčią šaknį! Štai kodėl turime dar labiau pasistengti, kad mūsų širdis būtų tyra. Ūkininkas ištraukia karčias piktžoles arba jas numarina. Mes, žmonės, galime tai padaryti per Jėzaus kraują. Jame yra atleidimas, atpirkimas, išlaisvinimas, ramybė. Visa tai tampa įmanoma per atleidimą.
Kiek daug karčių šaknų išauga dėl to, kad mes nuo vaikystės neatleidome! Kiek daug mumyse blogų minčių ir prisiminimų apie tėvus! Kaip tai paveikia mūsų širdį? Žinoma, ji netampa tyra ir šventa.
Atkreipk dėmesį į tai, kur tavo gyvenime yra karčių vaisių, karčių reakcijų, minčių, jausmų, prisiminimų. Ir tada ieškok šaknies, iš kurios visa kyla. Dievo Dvasia mums padeda surasti sunkias šaknis, kurios apsunkina mūsų gyvenimą. Ji primena dalykus, kuriuos galbūt jau pamiršome.
Nereikėtų gilintis per daug. Bet reikia nuolat kalbėtis su Jėzumi:
Viešpatie, aš visada taip aršiai reaguoju. Nesuprantu, kodėl į tokį menką dalyką taip perdėtai reaguoju. Prašau, parodyk kodėl. Ir tada padėk man atleisti – sau pačiam, mano kaimynui ir visiems, kurie mane įskaudino. Padėk man turėti tyrą, nekaltą ir mylinčią širdį – joje vis dar tiek daug trukdžių!
O Viešpatie, jei Tavęs nebūtų, kaip aš tapčiau šventu? Ačiū, kad mane myli ir nori man padėti manęs nepasmerkdamas!