Jėzus tarė mokiniams:
Kodėl jūs tokie bailūs, mažatikiai? Paskui Jis atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą, ir pasidarė visiškai ramu.
Evangelija pagal Matą 8, 26
Mokiniai išbandė viską, kas tik kažkaip buvo įmanoma. Jie irklavo, sėmė vandenį, meldėsi… ir vis dėlto mirtis jiems stovėjo priešais akis. Jie buvo patyrę žvejai, jie pažinojo savo jūrą ir žinojo, štai pabaiga. Tik Jėzus dar galėjo juos išgelbėti. Ir kai mokiniai kreipėsi į JĮ su savo poreikiu, JIS pavadino juos mažatikiais… Turiu pasakyti, tiesą sakant, tai nelabai suprantama.
Bet jeigu jau Jėzų turi savo valtyje, tai suprantama, kad leidi nugalėti ne baimei, o tikėjimui. JIS juk yra kartu valtyje! Kas gi gali nepasisekti? Nejaugi Dievas leis nuskęsti SAVO vieninteliam Sūnui? Nejaugi šėtonas turėtų šitaip triumfuoti? Ne!
Jėzus ir su mumis yra kartu valtyje, mes nesame vieni. Nesvarbu, važiuojame automobiliu, plaukiame laivu, skrendame lėktuvu: JIS yra šalia. Ar gauname didžiulę sąskaitą, ar netenkame darbo: JIS lygiai taip pat yra paliestas šių dalykų kaip ir mes. Susergame ar patenkame į avariją: JIS gyvena mumyse ir dėl to yra tiek pat paliestas kaip ir mes.
Tokia yra mūsų tikėjimo paslaptis: JIS gyvena mumyse, mes sėdime toje pačioje valtyje.
Būtent todėl esame visiškai saugūs: nes Dievas mumyse nuolat regi Jėzų ir dėl to taip ypatingai mumis rūpinasi. Gali nutikti kas tik nori: Dievas niekada nepaleis Jėzaus, esančio mumyse, iš akių. Todėl esame JAM tokie vertingi, todėl JIS mus taip saugo. Dėl to JIS klausosi mūsų maldų, taip pat ir užtarimo maldų. Todėl JIS regi mus išteisintais ir šventais…
Jėzus mumyse, tokia tikėjimo paslaptis.
Dėkoju, Jėzau, Tu gyveni manyje, mano širdyje! Taip, Tu visada turi būti Karalius mano širdyje. Tu valdai ir Tu nuostabiai mane saugai. Kiekvienoje situacijoje galiu Tavimi pasitikėti. Tu toks geras man!!