Laimingas žmogus, kurio VIEŠPATS nelaiko kaltu,
kurio dvasioje nėra apgaulės.
Kol tylėjau, mano kaulai nyko nuo mano nuolatinių dejonių,
nes dieną naktį mane slėgė Tavo ranka,
mano jėgos išseko lyg nuo vasaros karščių. Sela.
Tada išpažinau Tau savo nuodėmę, nebeslėpiau savo kaltės.
Tariau: „Išpažinsiu savo nusikaltimus VIEŠPAČIUI“,
ir Tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę. Sela.
Psalmyno 32, 2-5
Dovydas nepastebimai įpuolė į nuodėmę… Ir to pradžia glūdėjo jo atsiradusiame išdidume. Jis kaip karalius nebetraukė drauge su savo armija į kovą, bet pasiliko namie. Naktį vaikščiodamas stogo terasoje pamatė gretimame name nuostabaus grožio moterį ir liepė ją pas jį atvesti; taip užsimezgė vaikelis. Tačiau jos vyras kovojo toli nuo namų, tai kaip gi tai dabar nuslėpti?! Dovydas pasirūpino, kad jos vyras Urija būtų išleistas atostogų, bet Urija grižęs nėjo pas žmoną, tad vaikelis negalėjo būti priskirtas jam. Tuomet Dovydas davė Urijui laišką generolui, su jo mirties nuosprendžiu: „Pastatyk Uriją pirmosiose gretose, ir tuomet atsitrauk“. Taip ir įvyko – Urija buvo nukautas. Dabar Dovydas galėjo parsivežti pas save jo žmoną…
Visus metus Dovydas slėpė šią savo nuodėmę. Tai buvo jam labai sunkus laikas. Nes turėjo nuolat teisintis prieš save patį dėl šio klaidingo žingsnio, kad tik išvengtų kaltės pripažinimo. Bet Dievas nepasidavė. JIS pasiuntė pranašą, kuris atskleidė karaliui jo nuodėmę pasakodamas identišką istoriją. Tai palietė Dovydo širdį ir jis prisipažino: „Taip, aš esu šis vyras!” Taip Dievas galėjo šią sunkią nuodėmę jam atleisti, o Dovydo išdidumas baigėsi; nuo šiol jis žinojo, kokiai sunkiai nuodėmei jis yra pajėgus.
Ačiū, Jėzau, kad niekuomet manęs nepalieki! Padėk, prašau, kad greitai pripažinčiau, jei einu klystkeliais. Saugok mane nuo išdidumo ir pasididžiavimo! Dėkoju Tau, kad saugoji mane ir atleidi mano kaltes ir nusikaltimus. Noriu nusilenkti prieš Tave ir priimti Tavo korektūras. Nes TU esi Geras Viešpats.