Juk Dievas yra įsakęs: Gerbk savo tėvą ir motiną! ir: Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta!
Evangelija pagal Matą 15, 4
Jėzus neabejoja Senojo Testamento įsakymu, o verčiau jį patvirtina. JIS žino, kad tie, kurie juo nesivadovauja, yra Dievo prakeikti.
Dievas labai vertina šį įsakymą, jis yra vienas iš pagrindinių Jo įsakymų. JIS žino, kad mums reikia šio įsakymo, nes šioje srityje turime didelių sunkumų.
Be abejo, tėvai taip pat yra labai atsakingi prieš savo vaikus – jie neturi teisės elgtis kaip tironai ir priekabiauti prie savo vaikų. Dievas savo žodyje pateikia daugybę patarimų, kaip teisingai ugdyti. Ir kaskart iš naujo JIS mums parodo, kad mūsų santykis su Dievu yra panašus į santykį su mūsų žemiškuoju tėvu.
Mes, vaikai, dažnai matome tėvų nesėkmes ar jų „atsitraukimą“, silpnumą, klaidas ir visa, kas tik blogai. Gerus dalykus dažnai priimame kaip savaime suprantamus ir esame nedėkingi. Padeda, jei vienas iš sutuoktinių parodo vaikams, kiek kitas sutuoktinis jais rūpinasi.
Mes, krikščionys, turėtume atleisti visiems savo kaltininkams. Tai labai, labai svarbu mūsų santykiams su tėvais! Net jei kaltė didelė, Dievas to nori (ir Jis tikrai mums padeda, jei norime atleisti). Tai išgydo mūsų širdį nuo kartėlio ir savigailos. Tik tada Jėzus gali gyventi tyroje mūsų širdyje. Atleidimas yra raktas į meilę. Kaip galima mylėti savo tėvus, jei nenori jiems atleisti?
Manau, kad daugeliui krikščionių šioje srityje kyla sunkumų. Jie negali gauti visiško Dievo palaiminimo, nes nenori gyventi pagal Dievo žodį – atleisti.
Žinoma, yra daug vaikų, turinčių žiaurius tėvus, kurie jiems padarė baisių dalykų. Bet jei Jėzus reikalauja atleidimo, Jis taip pat žino, kaip mes galime tai padaryti. Ir tada Dievo ramybė užlies mūsų širdis.
Jėzau, noriu atleisti tėvams. Taip, jie man padarė kai ką sunkaus. Bet nebenoriu nuolat apie tai galvoti, noriu būti laisvas. Prašau, padėk man!!!