Jėzus tarė Petrui ir jo broliui Andriejui:
Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais!
Evangelija pagal Matą 4, 19
Kas aš esu? Ar aš esu „rašytojas“? Ar esu gydytojas, mėsininkas, profesorius, pastorius, kunigas, misionierius, tik namų šeimininkė ar kas? Kas gi iš tikrųjų apibūdina, kuo mes esame ir kas mes esame?
Būnant kūdikiu viskas dar gana paprasta. Žmonės kūdikį myli vien dėl to, kad jis yra. Kūdikis pridaro tik darbo, nieko nepadaro dėl kitų, ir nepaisant to, jis yra numylėtinis. Mokyklos metais viskas dar gana panašiai. Buvo ir tokių „numylėtinių“, kurie visur buvo mėgiami, net jei jų gebėjimai būdavo neabejotinai silpni. O kaip seni žmonės ir neįgalieji? Jie taip pat nebeprisideda gebėjimais; vieni ilsisi nuo anksčiau atiduotų jėgų, o kiti tampa (jėgos atžvilgiu) vis didesne našta.
Mes, krikščionys, dažnai kalbame apie savo pašaukimą, ir jeigu kuris nors dar tokio neturi, intensyviai jo ieško. Man atrodo, jog tai yra buvimo krikščioniu tikslas. Ir jeigu kas nors pašaukiamas, tai dažniausiai, – iš alternatyvų nebuvimo – pastoriumi/ arba kunigu, misionieriumi, evangelistu arba vienuoliu/ vienuole.
O kaip dauguma kitų? Praleidžia jie savo pašaukimą ar jo atsisako?
Dievas nori mus išlaisvinti nuo įsivaizdavimo, jog JIS kviečia mus darbui. Nes tada gan greitai užklumpa nelaisvės jungas, nuo kurio JIS mus ir išvadavo. Tuomet reikia ir vėl įdėti daug jėgų, pastangų, gali ir nesisekti. Spaudimas yra didelis. O ar Dievas yra patenkintas?
Pažvelk, kam buvo pakviestas Petras: sekti Jėzumi; – nei daugiau, nei mažiau. Ne kažkokioj profesijoj, ne darbe, bet asmeniškai prie gyvojo Viešpaties. Ir štai ta eilutė: Jėzus sako, aš padarysiu tave…. Ne Petras tai daro, bet Jėzus, taigi Petras gali atsipalaidavęs ramiai sau laukti, ką Jėzus darys su jo gyvenimu.
Šį pašaukimą turi kiekvienas krikščionis: Sek paskui JĮ! – ir JIS tai padarys. Taigi: Būti visiškai atsipalaidavusiu, būti visišku Jėzaus pasekėju, būti glaudžiame santykyje su JUO, neatitolti, ir štai tada pamatysime, ką Jėzus padarys iš šitos situacijos. JAM buvimas kartu yra svarbesnis nei bet kokia „darbinė įtampa“. Tu esi tas, kurį JIS myli. Tu nesi „darbininkas“. Buvime su JUO paaiškėja ir identitetas, kas tu esi: ogi mylimas žmogus.
Dėkoju, Jėzau, Tu ištarei man Taip! Aš priklausau Tau!