Jėzus sakė: Mergaitė ne mirus, o miega.
Evangelija pagal Matą 9, 24
Kai mirė duktė, sinagogos vyresnysis pasielgė teisingai: jis iškart nubėgo pas Jėzų ir paprašė ją atgaivinti. Jis nenori priimti to, kas akivaizdu, nes žino TĄ, kuris yra virš visų dalykų. Jo netenkina normali normalių žmonių diagnozė, jis nori tiksliai žinoti: Jėzus yra Viešpats.
Tokį tikėjimą Viešpats turi įdėti į mūsų širdį, patys mes jo negalime išrutulioti. Galime tapti fanatikas ir kokiu nors dalyku save įtikinti. Bet tokio tikėjimo, kokio nori Viešpats, mes patys negalime sugeneruoti. Mergaitės tėtis tokį tikėjimą turėjo; – jis kaip koks trapus augalas, įsodinamas į mūsų širdį, ir kurį galime staiga išrauti arba kurį labai rūpestingai prižiūrime, kol jis tampa stipriu medžiu, tvirtu tikėjimu.
Jėzui prikelti ir pagydyti mirusįjį tikrai nėra problema. Kuomet Viešpats ir vėl ateis, tūkstančiai prisikels iš savo kapų. Juk JIS v i s k ą sukūrė, argi turėtų būti JAM sunku dar kartą teisingai sujungti molekules ir atomus?
Kai mergaitė mirė, ji buvo tarsi užmigusi. O kai Jėzus ją pašaukė, ji tarsi atsibudo. Kiek laiko praėjo nuo užmigimo iki atsibudimo, mes negalime žinoti. Visi mes vienu metu atsibusime ir būsime pas Jėzų, kai tik JIS vėl sugrįš. Pasiruoškime pasitikti savo Viešpatį! Nuplaukime savo širdis ir rankas! Gyvenkime JO šlovei, jau nebe dėl savęs! Palikime godumą, priklausomybę nuo prabangos ir garbės! Apribokime save vien tik Jėzumi, meskime šalin filosofiją ir bažnytinės tradicijas, jeigu jos apiplėšia Jėzaus garbę! Tik JIS vienas, – taip turėtų būti.
Susitvarkykime savo gyvenimą! Grąžinkime tai, ką pasiskolinome arba tai, ką esame prasikaltę! Kalbėkime tiesą net tuomet, kai ji yra nepatogi! Užsikimškime burną, kad liežuvis nepridarytų žalos! Per Jėzų apvalykime save nuo visų kalčių, nuodėmių, sutepimų ir purvo!
Kartą JIS mus pakvies; – ar mes pasiruošę?
Dėkoju Jėzau, Tu esi gyvybės ir mirties Viešpats. Tu stovi virš visų dalykų. Tu visada ir viskam turi paskutinį žodį. Pilnas stebuklų esi Tu!!!