Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas.
Evangelija pagal Matą 4, 1
Taip nutinka iš tiesų visiems krikščionims: po kurio mokinystės laiko jie pašaukiami į dykumą. Mozė buvo joje, Jonas Krikštytojas, o taip pat ir Paulius ilgą laiką praleido joje. Dievas nori ten su mumis pasikalbėti, mus išbandyti ir sustiprinti mūsų tikėjimą, parodyti savo kelią ir užmegzti artimą ryšį. Dykuma apima vienumą, o ne atsitraukimą nuo kasdienio gyvenimo. Dykuma pasireiškia kaip vienatvė, nutrūkę seni santykiai, didelės materialinės negandos, ligos – ji tiesiog mus aplanko, mums nereikia vykti į Arabiją. Nors laikas, kai patys atsitraukiame į vienumą, mums irgi išeina į gera.
Būnant dykumoje Dievas būna nepaprastai arti mūsų, Jis kalba su mumis, stiprina mūsų tikėjimą, mus apvalo ir kviečia augti dvasiškai. Dėl to Jis leidžia visokias pagundas ir viliasi, kad mes jas pergalingai atlaikysime. Jei ne, turėsime egzaminą pakartoti dar kartą, kol mums pasiseks. Praėjus išbandymui žmogus tampa pergalingas, giliai įsišaknijęs pasitikėjime savo dangiškuoju Tėvu. Jis negali būti lengvai pargriautas.
Velnio pagundos yra įprastos. Jis yra melagis ir apgavikas, siūlantis mums viską, kas savaime nėra blogai, tačiau prieštarauja Dievo pašaukimui. Jei laimime, velnias kurį laiką atsitraukia, o Dievo angelai ateina ir mums tarnauja. Niekada nepameskime tikslo gyventi su Jėzumi!!! Gyvas ryšys su mūsų Viešpačiu yra mūsų gyvybės pagrindas! Tik turėdami šį ryšį tęsiame kelionę dangaus link. Jei prarandame ryšį su Jėzumi, pasimetame ir toliau einame tarsi rūke.
Dykumos laikas yra ribotas. Pagundų dydis taip pat ribotas, tai nustato Dievas. Neabejok: Dievas greitai baigs tavo dykumos laiką! JIS yra Tas, kuris tave myli be ribų!
Ačiū Tau, Jėzau, Tu visada esi Viešpats. Net jei man tenka išgyventi sunkius laikus, Tu esi šalia ir vedi mane į kelionės tikslą, nes aš priklausau Tau. Tu esi Viešpats!