Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo
mus aplankė šviesa iš aukštybių,
kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje,
kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią.
Evangelija pagal Luką 1, 78
Įsivaizduok, jog dalyvauji pamaldose. Viduryje iškilmingiausio momento, atsidaro durys ir ginkluoti asmenys išsirikiuoja prie arkos ir vyskupas įeina vidun. Kažko ieškodamas jis dairosi po bažnyčią, išeina į priekį, sukužda vardą ir visi pradeda rodyti į tave: Štai jis! Vyskupas prieina prie tavęs, išsitraukia užrašų knygą ir klausia, ar tu tikrai esi tas. Tuomet jis priglaudžia tave po savo apsiaustu, apkabina ir užmauna savo žiedą ant tavo piršto. Nuo šios akimirkos, – sako jis, tu turi valdžią prieš visą priešo, drakono, gyvačių ir skorpionų galią, mano vardu!
Bet kaip tai persmelkia!
Ir tada savo užrašų knygoje jis pamato dar vieną vardą: Elvyra jaunesnioji ar panašiai. Ir ji yra čia. Jai jis taria: Tavo kaltė tau atleidžiama. Nebesikankink, Jėzus mirė dėl to, ir dar kartą dėl to paties JIS nebemirs.
Tuomet jis pažvelgia į tave: Apsilankymas! – taria. Ir štai ateina JIS, galingojo Dievo Dvasia, ir atleidžia tave nuo prakeiksmo ir nelaimės, nuo savigraužos, kartėlio bei visų blogų įpročių. Staiga tu nebegali išstovėti, nes jėga tampa per stipri. Dar valandų valandas turi stipriai stengtis, kad eitum tiesiai. Ir vis ta šypsena, kurią dovanoja džiaugsmo Dvasia. ….. Nuostabus sekmadienis, kupinas dieviškų apsilankymų, nors mes ir sėdime mirties šešėliuose, tamsybėse! Tikrai, Dievas, aplanko Savąją tautą, patikėk JUO pagaliau!!!!
Dėkoju, Jėzau! Tu išlaisvinai mane iš mirties ir visų tamsybių prakeiksmo! Tu esi manoji šviesa, mano viltis ir mano gyvenimas! Dėkoju už Tavo Dvasią, kuri Tavuosius žodžius manyje padaro gyvais! Mėgstu Tavo apsilankymus, kupinus dovanų ir staigmenų. Tu esi toks geras man!!