Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose.
Jėzus Kristus, Evangelijoje pagal Luką 19, 5
Jėzus buvo pakeliui į Jeruzalę. JIS žinojo, kas JO ten laukė. JIS nesiskubino, bet taip pat ir nesibaimino. JIS pasitikėjo Savo tėvu, jautėsi jame saugus ir ramus. Einant JAM per Jericho miestą, gatvėse greitai susirinko milžiniška žmonių minia. Ten, Jeriche, buvo mažas vyras, Zachiejus. Jis kentėjo dėl savo mažo ūgio. Jis jautėsi atstumtas žmonių, kurie dažnai jam kėlė pyktį. Jis buvo vagis, praturtėjęs per korupciją. Nepaisant to, žmonės iš jo šaipėsi. Zachiejus būtinai norėjo pamatyti Jėzų. Jis buvo tiek daug apie JĮ girdėjęs! Jis žinojo, jog vienas iš jo mokinių taip pat buvo rinkliavų rinkėjas, okupacinės valdžios tarnautojas ir, žinoma, korumpuotas apgavikas. Jis norėjo Jėzų pamatyti, šį nusidėjėlių draugą. Vis dėlto kiti žmonės užstojo jam kelią ir vaizdą. Jie turėjo tokius plačius pečius ir mokėjo taip protingai kalbėti… Zachiejus neturėjo jokių šansų. Pamaldžiuosius šiandien jis norėjo palikti ramybėje. Ir jam kilo idėja, jis nubėgo į eilės priekį, įsilipo į pakelės medį tam, kad bent jau pamatytų Jėzų. Kai Jėzus atėjo iki šios vietos, staiga JIS sustojo. Kažkas JĮ paragino; – tai Dievo Dvasia kalbėjo su JUO. JIS apsidairė aplink, o tada ieškojo kažko medyje ir taip atrado Zachiejų. Ei, Zachiejau! Tavęs aš ieškau! Greit lipk žemyn, nes šiandien aš turiu apsilankyti tavo namuose! – tai, žinoma, papiktino šventuosius, kurie laukė, kol Jėzus parodys jiems pripažinimą ir pagarbą. O JIS štai čia rūpinasi kažkokiu piktadariu! Na, šis tikrai negali būti koks nors pranašas, kadangi JIS nežino, kas čia per vaikinas! – bet Zachiejus vėjo greitumu išlipo iš medžio. Jis nesirūpino davatkiškumu, pagriebė Jėzų už rankos ir patraukė link savo namų. Pagaliau svečias, kuriam nerūpi „sandėris”! Jis buvo toks susijaudinęs, kad greitai pateikė nurodymus puikiam valgiui. Žmonės buvo pasipiktinę. JIS užsuko pas nusidėjėlį! Toks jau ir „pranašas”! Galėjo juk išsirinkti sau ką nors geresnio! Ne, nusidėjėlių draugas … Galbūt ir JIS toks pats, toks pat apgavikas ir melagis?? Kas žino! – taip kalbėjo žmonės. Bet Zachiejus buvo laimingas. Jis pažvelgė į Jėzaus akis ir pažino Jėzaus širdį: kupiną meilės ir gailestingumo, tikrąjį Dievą. Jėzaus žvilgsnis perėjo juo ir štai jis pamatė, koks jis iki šiol buvo: apgavikas. Vis dėlto jis regėjo ir Jėzaus meilę bei užtarimą; jis pajuto, jog Jėzus jam tarė Taip, jam, mažajam Zachiejui. Jis pajuto giliausią pasitikėjimą ir nusprendė Viešpaties daugiau nebenuvilti. Taigi jis tarė: Viešpatie Jėzau, pusę savo turto aš atiduodu vargšams, kuriems jo reikia. Ir jeigu ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai! Aš nebenoriu taip toliau gyventi!! – Čia Viešpats pažvelgė į jį darkart ir pamatė rimtą Zachiejaus nusiteikimą. Tikrai, pagalvojo Jėzus, jis tapo Dievo vaiku. Zachiejui JIS tarė garsiai, taip, kad kiekvienas galėtų girdėti: į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus (Jėzus Kristus) atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę!
O Jėzau, dėkoju, kad Tu manęs ieškojai, suradai ir išgelbėjai!!!