Taigi jūs esate įsūniai; Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: ” Aba, Tėve!”
Laiškas Galatams 4, 6
„… Tad tu jau nebe vergas, bet įsūnis, o jeigu įsūnis, tai Dievo valia esi ir paveldėtojas.”
Nuostabi eilutė!! Joje matoma laisvė, kurią turi Dievo vaikas! Ne religijos, ritualų ir tradicijų vergas, ne santykių ir egoizmo vergas, daugiau jokio griežto įstatymo vykdymo… Ne, Dievo vaikas, džiaugsmingas, atpirktas iš nuodėmių, neprislėgtas naštų, be streso ir rūpesčių… … Nuostabu!!!
Kuomet buvome maži vaikai, ypač pasitikėdavome savo tėvu, o jis mumis didžiuodavosi. Štai dabar Dievas yra tas stiprus Tėvas, suteikiantis apsaugą ir saugumą, besididžiuojantis mumis. O mes esame Jo vaikai, kurie pasitiki Juo.
Tikrai, egzistuoja daug problemų. Bet egzistuoja ne tik problemos! Išeik į gamtą, į mišką arba prie ežero! Tegu problemos pasilieka namuose ir patampa tikrojo savo dydžio: dulkių kamuolėlio. Kas yra mūsų problemos palyginus su Dievo stiprybe ir meile? Kaip gera turėti tokį dangiškąjį Tėvą!!
Mums patiems sunkiai sekasi pažinti dangiškąjį Tėvą ir Jį mylėti. Tikėjimas šiuo nematomu, geranorišku Tėvu yra beveik neįmanoma. Mieliau Dievą matome kaip Kūrėją ir Teisėją; kažkas kažkaip mums tai įtvirtino. Dėl to Dievas atsiuntė į mūsų širdį Savo mylimojo Sūnaus Jėzaus Dvasią, parodančią mums Tėvą ir Sūnų, padedančią mums tikėti ir pasitikėti, parodančią mums Dievo meilę ir ja mus persmelkiančią, mus įgalinančią mylėti Dievą ir priimti Jį kaip Tėvą. Patys vieni mes, deja, to negalime, mums reikia Jėzaus Dvasios.
Augdamas Jėzus taip pat palaikė Tėvo-Sūnaus santykį. Dievas visada buvo Jo Tėtis, Aba, kuriuo Jis besąlygiškai pasitikėjo. Taip turi būti ir mums: Dievas yra mūsų „Tėtis”, Aba! Mums nereikia krikščioniškų stabų ir supervadovų, mums reikia tiesioginio ryšio su dangiškuoju Tėvu. Tada mes būsim vaikai.
Dėkoju, Jėzau! Tu atlaisvinai kelią ir apie viską pagalvojai, kad tik mes pažintume dangiškąjį Tėvą ir kad galėtume Jį mylėti! Dėkoju už išlaisvinimą iš visų tamsybių! Dėkoju, Jėzau!!