Žmonių žvejai – 2018.09.05

„Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.“
Evangelija pagal Matą 4, 19
Jėzus pats išmeta tinklą ir pagauna žmones. Bet ne smurtaudamas ar gudraudamas, ne dėl savo galios ir didybės, bet meilės tinklu. Tinklo akys yra gailestis ir gailestingumas, atleidimas ir išgelbėjimas. Man patinka būti Jo sugautam! – ypač, jei taip būsiu išgelbėtas iš kito tinklo. Šis išgelbėjimas Jo tinklu yra išgelbėjimas iš pražūties tinklo.
Daugelis nori mus pagauti: politikai su savo pažadais, nauji „rėkautojai“ politikoje, kurie viską gerai žino ir nori vykdyti savo politiką kitų sąskaita. Daugelio valstybių „didieji kunigaikščiai“, kurie beveik leidžia sau būti garbinamiems kaip Dievas. Daugybė sektų, kurios duoda laimės ir palaimos pažadus, bet po maždaug 5 metų žmonėms reikia psichiatro. Sporto klubai, kurie žada naują, palaimingą gyvenimą; dietos, kurios beveik garantuoja amžinąjį gyvenimą. Didžiosios bažnyčios, manančios, kad pateksime į dangų vien dėl narystės. Visur dalinami dideli pažadai, kurių niekas negali laikytis. Tik Jėzus laikosi, ką JIS pažadėjo.
Pirmiausia pasakyta: „Eikite paskui mane!“ – ir tam yra priežastis. Kas asmeniškai nepažįsta Jėzaus, negali tapti Jo žveju. Jis dirba tik dėl vieno dalyko: dėl tikėjimo, bažnyčios ar gero socialinio tikslo. Mes privalome pažinti Jėzų, kuris mus pripildo ir tada pasiunčia.
Bet prieš tai dar kai kas parašyta: „Sekite paskui mane!“ Taip, tai yra pagrindinė mūsų užduotis – sekti Jėzų. JIS eina prieky, o mes Jį sekame. Jei nėra asmeninio santykio su Viešpačiu, mes pametame Jį iš akių ir tampame darbomanais, darbą pastatome aukščiau už darbdavį.
Jei neieškome Jo veido, mūsų geras darbas yra veltui. Tik būdami su Juo, mes tapsime palaiminimu.
Gyvendami su Juo, vaikščiodami su Juo, leisdami Jam mus pripildyti ir formuoti, mes tampame žmonių žvejais. Kai JIS gyvena mumyse, o ne mūsų senasis „aš“, mes spinduliuojame Jėzaus žinią ir Jis mus padaro savo pasiuntiniais, Jo atvaizdu, Jo švyturiais, Jo… – ką aš žinau, ką Jis daro iš mūsų! Tada mes esame žmonių žvejai. Nesvarbu, ar mes to norime, ar ne. Nesvarbu, ar tai studijuojame, ar ne. Ar jaučiamės gerai, ar sergame. Nesvarbu. JIS daro per mus savo darbus.
O, kaip gerai, Jėzau! Man nereikia susitraukti, bet galiu būti savimi. Ne, irgi ne, aš turiu įgyti Tavo pavidalą, aš noriu Tave atspindėti! Taip, Tu gali manyje ir per mane daryti tai, ką nori. Nes Tu esi geras, mylintis, nuostabus Viešpats!