Aklas ar regintis – 2017.12.02

Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį”. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Drąsos! Kelkis, Jis tave šaukia”.
Evangelija pagal Morkų 10, 49
Jėzus buvo pakeliui į Jeruzalę. Ten JIS turėjo būti paaukotas, gyva auka dėl mūsų sutaikinimo su Dievu. JIS pats taip norėjo.
Pakeliui JIS žengė pro Jericho miestą. Žmonės Jam plojo. Daugelį jų JIS išgydė, daugelio širdis palietė JO žodis, daugelį sutaikino JIS su Dievu. Garbino ir plojo jie, nes norėjo Jėzų matyti Karaliumi. JIS turėjo pašalinti nemėgiamus romėnus bei įkurti teisėtą Dievo Karalystę. Vis dėlto Jėzus galvojo daug daug labiau į priekį, – JIS galvojo net ir apie mus.
Vidury viso šito triukšmo Jėzus staiga sustojo. Kažkas JĮ kvietė. Visas šis šlovinimas JO nebedomino. Kažkam reikėjo skubios pagalbos. Ir Dievo Dvasia atkreipė JO dėmesį būtent ten. Taigi JIS pakvietė aklą elgetą, nors daugybė aukštų valdininkų buvo visai šalia.
Taip yra ir iki šios dienos: Sielos šauksmą JIS išgirsta.
Net ir esant tamsiai nakčiai, JO ausis atvira. JIS girdi šauksmą, kylantį iš vienišos širdies. Tada JIS sako: Ateik pas mane! Aš paguosiu tave. Aš myliu tave. Ateik, nebijok! Turiu tau tikrąjį gyvenimą, viltį, pasitikėjimą ir paguodą. Taip, mano vaike, viską žinau apie tave. Ir laukiau, kol tu manęs šauksies. Noriu tau atsakyti ir parodyti visą savo meilę. Ateik, ir nusiimk savo naštą. Padėsiu tau ją nešti. Rūpinuosi tavimi, pasirūpinsiu ir tavo žaizdomis, suteiksiu tau ateitį!
Neregiui Jėzus grąžino regėjimą. Ir mums JIS nori atverti akis didžiajai Dievo meilei. Tik aklieji negali Jos matyti.
Dėkoju, Jėzau! Tikrai, tai taip nuostabu, kuomet regiu Tavąją meilę! Debesyse ir žvaigždėse atpažįstu Tave. Ir kai esi šalia manęs, tiesiog tirpstu dėl tokios didžiulės Tavo meilės. Viešpatie, Tu taip myli mane!!!!