Atsiprašome, jog nebuvo pamąstymo! – tiesiog nebuvo interneto ryšio. Vis tik jis vėl yra
dėka mano stipriojo padėjėjo, atsiuntusio reikiamą vyrą su tinkama idėja.
Nes Viešpaties akys apmato visą žemę ir sustiprins tuos, kurie yra su juo visa širdimi.
2 Kronikų knyga 16, 9
Stiprusis pagalbininkas… Kam jo nereikia? Tik visiškai stipriems, dideliems ir puikiems nereikia jokio padėjėjo, juk jie viską gali patys. Visai kaip vienas mano pažįstamas. Jis niekada savo gyvenime nesimeldė ir buvo dėl to gan išdidus. – Malda – ji yra silpniesiems, – štai, kaip jis sakydavo, – nelaimėliams, tiems, kurie nesusitvarko su gyvenimu. Kruopščiai bei stropiai dirbdamas, dėdamas daug pastangų, jis įkūrė didžiulį verslą. Tada atgulė susirgęs vėžiu, žinodamas – gydymas neįmanomas. Vis dėlto jis nenorėjo melstis. Juk nesimeldė visą savo gyvenimą, nejaugi dabar turėtų prieš Dievą ant kelių verkšlenti? Ne, Ne ir dar kartą Ne!
Vargšas vaikinas. Jis nieko nenutokė apie Dievo didybę ir gėrį. Iš tikrųjų jis būtų mieliau troškinęsis pragare negu sukalbėjęs trumpą maldelę… štai kaip išdidumas mus apakina.
O man yra gera turėti pagalbininką. Net kai ieškau parkavimo vietos mašinai arba kai pradingsta raktai. Kuomet suserga vaikai arba ir vėl neveikia internetas.
Kai automobilis kelia triukšmą ar kaimynas. Atsiranda tiek daug smulkmenų, kur JIS yra didysis padėjėjas.
O kur dar didieji dalykai gyvenime – juose juk ypač reikia pagalbininko. Kuomet užklumpa depresija, kai kankina klausimai apie gyvenimo prasmę ir tikslą, kai prispaudžia kaltė ir nelaimės, kuomet mūsų ieškodama beldžiasi mirtis, – tada gerai, kad yra pagalbininkas, didelis ir stiprus, kur kas stipresnis už problemą. Tada aš įsikimbu į savo padėjėją ir nepalieku jo ramybėje tol, kol nerandu Jame saugumo.
JIS niekuomet manęs nenuvilia. Galbūt Jis ne viską padaro taip, kaip norėčiau, tačiau visuomet girdi ir padeda. JIS yra Viešpats, o aš esu Jo tarnas, Jo vaikas, ne atvirkščiai: ne Jis mano tarnas, o aš – Viešpats. Ne, tai aš turiu Juo sekti, ne atvirkščiai. Jau daugelį metų esu krikščionis ir turėčiau pasakyti: mano stipriojo padėjėjo ir guodėjo man reikia vis labiau. Vis dažniau aš bėgu pas Jį užuot bandęs susidoroti pats vienas. Kur kas greičiau reikalus aptariu su Juo. Ir vis geriau mokausi išgirsti Jo patarimus.
Taip, JIS, mano stiprusis, gerasis padėjėjas, mano draugas ir mano paguoda, štai koks yra Jėzus!
Ačiū, Jėzau, kad esi šalia! Tu – mano pagalbininkas bet kokiuose dalykuose, tiek mažuose, tiek ir dideliuose. Kaip gerai, kad vedi mane už rankos per gyvenimą!