Jei sakyčiau: „Tamsa tikrai mane paslėps
ir naktimi man taps šviesa“,
tai Tau ir pati tamsa nėra tamsi,
ir naktis šviečia kaip diena.
Tamsa ir šviesa Tau tas pat.
Psalmyno 139, 11-12
Kartais būna laikotarpiai, kai esame labai nusivylę. Atrodo, lyg mus suptų tiršta tamsa, be jokios šviesos, vilties ir pabaigos. Dievas atrodo yra labai toli, mes Jo neišgyvename. Nejaučiame Jo artumo, JIS neguodžia ir negirdi mūsų. Baisus laikotarpis!
To mes nepakeliame ir bandome slėptis po antidepresantais, alkoholiu arba kitomis ydomis, trūkumais, veiklomis. Tačiau Dievas puikiai viską mato, net tamsoje. Niekas nėra nuo Jo paslėpta. JIS yra šalia, net kai mes Jo nematome ir nejaučiame. JIS laiko mus, net tuomet, kai mes to nepastebime. JIS eina su mumis net pačioje tamsiausioje tamsoje. Pabaigoje mes tai suvokiame, tačiau tamsoje Jo nepatiriame. JIS niekuomet nepalieka Savo mylimos avelės vienos; net kai ši nuo Jo pabėga ir pasimeta, JIS ieško jos tol, kol suranda. Tuomet JIS paima ją į glėbį, paguodžia, apriša žaizdas ir parneša namo.
JIS norėtų, kad mes visuomet laikytumės įsikibę į Jį, kai aplink viešpatauja tamsa. JIS sako: „Kas Mane myli, tą gelbėsiu; saugosiu jį, nes jis žino Mano vardą (Ps 91, 14).
Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę, tačiau ji buvo padrika ir tamsi. Tuomet JIS ištarė: Tebūnie šviesa! – ir tapo šviesu. JIS nušvies netrukus ir mūsų tamsybes. JIS, Kuris sako: „Aš esu pasaulio šviesa“ – ne visuomet slepiasi. JIS yra šalia, kad Tave gelbėtų.
Dėkui, Jėzau, kad net didžiausioje mano tamsoje nepalieki manęs vieno. Įsikibęs į Tavo ranką esu užtikrintas ir saugus. Ir jei Tavęs nejaučiu, žinau, kad esi šalia ir mane laikai. Tu esi mano Dievas, Kurį aš myliu.
Biblijos skaitinys: Psalmyno 107, 1-22