Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

Nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas,
laikau tavo dešinę.
Aš Tas, kuris tau sako:
„Nebijok, aš tau padėsiu!“
Izaijo 41, 13

Vakar vos nepatekau į nelaimingą atsitikimą. Važiuodamas apie kažką užsisvajojau ir tik vėliau pamačiau, kad priešais važiuoja automobilis, kuris nori pasukti į kairę. Jei būčiau važiavęs ir nepristabdęs… mašina būtų sudaužyta! Bet Viešpaties ranka įsiterpė, ir aš galėjau drąsiai aplenkti tą automobilį – stabdyti buvo per vėlu. Visas mano kūnas ėjo pagaugais.
Taigi mano gyvenimas yra visiškai priklausomas nuo Jo – to, kuris laiko mane savo stiprioje rankoje. Jau nuo vaikystės Viešpats laiko virš manęs savo stiprią, mylinčią ranką. Gyvenimas man norėjo kai ko kito, bet JIS neleido. JIS buvo Viešpats, kuris sakė: „Šis vaikas yra mano nuosavybė. Aš jį sukūriau, Aš jį myliu, noriu jo, jis mano!“ – ir niekas negali nieko padaryti prieš Dievo valią.
Taip, JIS yra tas, kuris yra paėmęs mano dešinę ranką, kuris man sako: „Nebijok, aš tau padėsiu!“ Kaip gera ir ramu tai žinoti: esu visiškai saugus Jo rankoje.
Jis apriboja visą blogį, visus gandus ir žodžius apie mane. Niekas negali peržengti šios ribos. Man galima padaryti daug žalos, bet JIS vis tiek yra šalia ir sako: „Iki čia ir ne toliau!“ Taip, galiu pasikliauti savo Dangiškuoju Tėvu. Jame esu saugus.
Daug blogio kiti žmonės padarė vienas kitam ir man. Kartais jaučiausi labai beviltiškai. Bet vėl ir vėl JIS buvo šalia, mane paguodė, suteikė naujos drąsos, atlygino nuostolius ir net davė netgi daugiau nei praradau. Koks nuostabus Viešpats yra mano Dievas!
Dažnai mąstau apie giesmę: „Jėzus – draugas amžinasis“… ir galvoju: taip, JIS tikrai yra draugas – ištikimas ir tas, kuriuo galiu visiškai pasikliauti. Nuostabu su Juo, kuris paima mano dešinę ranką ir ištraukia mane iš visokio purvo sakydamas: „Nebijok, aš su tavimi!“

O Jėzau, kaip galiu pakankamai Tau padėkoti už visa gera, kurį man teiki? Kaip labai Tu mane myli! Koks ištikimas man esi, niekada nesupainioji ir elgiesi taip, tarsi nebūčiau padaręs jokių klaidų. Taip, Jėzau, Tu esi Dievas, kurį myliu visa širdimi; noriu būti Tau ištikimas!

Mažajai Hannai labai blogai sekasi. Infekcija išplito ir mes nežinome, ar ji išgyvens. Kaip gerai, kad ji yra Dievo rankose! Jis jai linki gero ir labai, labai ją myli!!! Taip pat meldžiamės už tėvelius, kuriems dabar sunku!

Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!
Filipiečiams 4, 41

Blogų įpročių arba žodžių išmokstama per tris dienas, bet gerų įpročių ir gerų žodžių išmoksite greičiausiai per 3 savaites…  Štai ką kartą sužinojau.
Panašiai ir su džiaugsmu. Mes labai greitai atpažįstame tai, kas blogai, ir išsiaiškiname visus netobulumus. Tačiau džiaugtis mokomės labai, labai lėtai. Viskas,kas gera, kažkaip nelenda į mūsų mintis ir galvą; o tai, kas bloga, daug greičiau.
Kartą atsikelęs ryte norėjau pasidaryti kavos, bet kavos nebuvo. Lauke tamsu, labai šalta, lietinga ir vėjuota, fui!!! Be abejo, yra daug tokių „fui“, su kuriais susiduriame. Vaikai išnaudojo visą dantų pastą… Šuniui būtinai reikia į lauką, tarsi dar nepakankamai šalčiau. O kur mano batai? Tikriausiai sūnui prisireikė… Ir per 5–10 minučių mano diena buvo užprogramuota: viskas blogai ir tik blogai, viskas atsisuko prieš mane…
Ir iš tiesų, diena nebuvo gera. Visur buvo tūkstančiai mažmožių, atsisukusių prieš mane. Džiaugiausi, kad vakare galiu likti namuose ir įšliaužti į šiltą patalą!
Tačiau Viešpats neleido man miegoti. Kai skundžiausi Jam apie savo skausmą, JIS pasakė: „Pats kaltas“ – ir viskas. Tada perleidau visą dieną dar kartą per savo mintis ir paklausiau savo minčių ir žodžių. Ir supratau, kad Viešpats buvo teisus. Aš pats negatyviai užsiprogramavau.
Kitą rytą pabandžiau viską daryti kitaip. Nėra kavos? Jokių problemų, vis dar yra arbatos! O šuo? Kaip gerai, kad jis nepadarė balos! O lietus? Praeis ir viskas nuostabiai išdžius… Viešpats man padėjo, nes paprastai taip greitai neišmokstu teigiamai mąstyti. Bet kadangi JIS yra mano VIEŠPATS, valdantis visas smulkmenas, džiaugsmas vis labiau augo. Dėkingumas ir džiaugsmas eina koja kojon. Dabar gali ateiti lietus ar audra ar sniegas: Viešpats yra Viešpats! Ir aš esu Jo vaikas. Kaip gerai būti dėkingam! Kaip gerai visada būti laimingam! Pamažu aplinkybės nebeturi reikšmės. Net nakties tamsoje ir liūdesy galime džiaugtis. Nes JIS vis dar yra Viešpats!

Ačiū, Jėzau! Tu vis dar esi Viešpats! Kartais maži dalykai nori mane prislėgti ir sunervinti. Bet su Tavimi, tinkamai žiūrėdamas, galiu tam pasipriešinti. Yra tiek daug gerų ir gražių dalykų! Bet geriausia yra tai, kad Tu visada su manimi. Dėkoju!!!

Mažajai neišnešiotukei Hannai sekasi šiek tiek geriau dėl kvėpavimo ir infekcijos. Tai tik maži žingsneliai gijimo ir gyvybės link, bet paprastai viskas būtų atvirkščiai. Šloviname mūsų Dievą, kuris daro stebuklus!!!! Aleliuja!!! Ačiū už maldas!!!

Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus’.
Evangelija pagal Luką 16, 26

Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje’. Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus’.
Kai mąsčiau apie šią istoriją, įsivaizdavau didžiulį dulkių siurblį. Iš pradžių jis išsiurbė visus blogus dalykus, kuriuos turime: karus ir visus ginkluotus nužudymus, nuodus, dėl kurių mums sunku gyventi, sukčiavimus, melus ir vagystes, mirtį, žmogžudystes bei blogas kalbas apie vienas kitą. Jis susiurbė visą kaltę ir visas skolas. Jis susiurbė visus nešvarumus, kurie supa žemę ir mus. Ir kas liko? Tik geri dalykai, kuriuos sukūrė Dievas. Liko žemė ir dangus, viskas dangiška, džiaugsminga, jokio blogio!!! Ir tada vėl pamačiau didžiulį dulkių siurblį. Šį kartą jis pašalino visus geriausius dalykus. Debesis, saulę, žvaigždes, muziką, spalvas, atleidimą, džiaugsmą, meilę ir visą užuojautą. Siaubinga, kas liko! Visur tamsa, jokios vilties, jokio džiaugsmo, nėra taikos ir meilės, tik vienatvė ir neviltis, motinos ir sūnūs nekenčiami, vien melas ir apgaulė! Taip, būtent taip ir bus, jei nebus Dievo.
Šiandien mes galime nuspręsti, kaip norime gyventi: su Dievu ar be Jo.
Ir kaip nusprendžiame, taip ir yra: arba išnyks visas blogis, arba visa dieviška. Bus baisu, kai mūsų mintis apleis Dievas ir liksime vieni su savimi. Nebeliks nieko dieviško, jokios šviesos, jokios vilties, nieko!!!Viskas taps dangiška, kai mūsų viltis pasirodys esanti tikra ir būsime su Juo! Galiausiai nebeliks blogio! Galiausiai mes būsime užpildyti ir apimti meilės! Galiausiai kova baigsis ir būsime saugūs Abraomo prieglobstyje. Kaip bus gera!

Ačiū, Jėzau! Jau dabar galiu tvirtai į Tave įsikibti. Blogis yra nugalėtas! Žinoma, vis dar yra mirtis ir nuodėmė, bet su Tavimi esu nugalėtojas. Taip, Viešpatie, Tu esi mano Atpirkėjas, mano Gelbėtojas, mano Draugas ir Guodėjas.

Mums vėl reikia maldinikus!!! Hanna yra neišnešiotukas, 590 gramų, gimė 4,5 mėnesio. Sunki bambos infekcija. Ji prijungta prie dirbtinio kvėpavimo aparato. Tiesą sakant, ji neatrodo gerai. Bet Dievas jau pakvietė žmones melstis, o mes irgi norime padėti! Dievas nebūtų mūsų kvietęs, jei būtų norėjęs pasiimti mažylį pas save. Taigi mes meldžiamės!!!

VIEŠPATS yra mano Ganytojas, –
man nieko netrūksta.
Žaliose pievose mane paguldo,
prie ramių tvenkinių gano.
Psalmė 23, 1 – 2

Dauguma žmonių skundžiasi nuolatine įtampa, dideliais reikalavimais, skubėjimu ir stresu. Kažkiek tai yra gerai, bet jei tai vyksta nuolat, tai jau nebegerai. Kartais mes patys susikuriame stresą, kartais mus spaudžia kiti. Jėzus to nenori.
Taip pat yra žmonių, kurie turi per daug ramybės ir atsipalaidavimo. Tad lieka daug laiko nieko neveikimui ir taip jie veltui eina į priekį. Jėzus taip nenori.
Šiais skubėjimo laikais Dievas nori mums suteikti poilsio valandų, kur galėtume pailsėti šalia Jo (jei skiriame laiko sau ir Jo ieškome). Tuomet, kai JIS mus atgaivina, galime eiti į priekį. Tačiau, kai stresas nesiliauja mūsų kankinęs ir toliau, turime apmąstyti savo gyvenimą. Kame slypi priežastys? Kaip galime ištrūkti iš šio rato? Kartais priežastys yra mūsų mąstyme, kartais esame netinkamoje vietoje. Jėzus nori suteikti išminties ir ryžto tam, kad pataisytume situaciją ar savo netinkamą mąstymą (pvz., per dideli reikalavimai sau arba atkaklumo sindromas). JIS nori, kad būtume stabilūs, ištvertume stresą, chaosą ir išlaikytume ramybę. Bet taip pat būtume ir žmonėmis, kurie ateina prie ramių tvenkinių pailsėti ir pasistiprinti žaliose pievose. JIS ramybės oazė, net ir didžiausiame strese!
Jei gyvenimas monotoniškas, nėra jokių iššūkių, tik nuobodybė, JIS nori tai pakeisti (jei to nori tu). Pasikliauk Juo, įtempk ausis ir atmerk akis! Su Dievu Tavo gyvenimas vėl taps vertingas.JIS trokšta, kad mūsų gyvenimas būtų prasmingas. Neturėtume eikvoti savo laiko, energijos ir sveikatos stresui, tačiau turėtume su Juo išnaudoti tą laiką tikslingai.
Dievas trokšta užpildyti mūsų gyvenimą gyvenimu. Jeigu marinuojame laiką niekniekiais, JIS nori mus prikelti ir suteikti naujų tikslų, dėl kurių verta gyventi. Dievas yra gerasis Ganytojas, paverčiantis mūsų gyvenimą prasmingu ir vertingu.

Dėkoju, mano gerasis Ganytojau, kad Tu esi čia! Tu rodai man kelią, kai Tavęs klausausi ir atvedi į ramias vietas, į žalias pievas. Tu stiprini mane ir suteiki drąsos. Tu nustatai prasmingus tikslus ir su Tavimi gyvenimas tampa vertingas. Dėkoju, Tu nuostabiai rūpiniesi manimi!

Vaikeliai, tai paskutinė valanda.
Pirmasis Jono laiškas 2, 18

Įsivaizduok, išmušė tavo paskutinė valanda. Tada daug kas tampa nebesvarbu. Visiškai nebesvarbu, kokiais tapetais išklijuotas tavo kambarys, ar spalviškai tinka prie baldų; koks kilimas patiestas – geras, ar skylėtas… Tuo metu tai iš tikrųjų tampa nebesvarbu. Kai eina paskutinės valandos, mus jaudina visai kiti dalykai.
Ir jei dabar yra paskutinės valandos, iki mūsų Viešpats sugrįš, mūsų neturėtų jaudinti antraeiliai dalykai. Kiek laiko ir energijos mes atiduodame savo pomėgiams! Ne, tada mes kažką darytumėm dėl mūsų Viešpaties, nes jeigu Jis ateis, mes norime, kad Jis rastų mus dirbančius Jo darbą, o ne nieko neveikiančius.
Ar laukiame mes Viešpačių Viešpaties? Karalių Karaliaus? Ar gyvename mes sau? Jėzus pasiruošęs laimėti mūsų kraštą. Jis ruošia širdis, kad jos priimtų Evangelijos žinią. Šventoji Dvasia sukelia Dievo ilgesį mūsų tautoje. Tada įvyks didelė mūsų Viešpaties vestuvių puota!Mano širdis daužosi iš susijaudinimo, kai aš apie tai galvoju.
Kažkas paklausė Martyno Liuterio, ką jis darytų, jei žinotų, kai tai yra jo paskutinė diena. Liuteris atsakė: jis pasodintų obelį. Liuteris suprato, kad šio ir pomirtinio pasaulio negalima atskirti. Šie pasauliai tarpusavyje nedalomai susipynę. Pomirtinis pasaulis persmelkia mūsų pasaulį ir Dievo karalystės šviesa pamažu ryškėja. Jėzaus mirtis ir prisikėlimas – tai ne pabaiga, tai tik perėjimas. Ateina kažkas naujo!
Taip, mes meldžiamės ir gyvename taip, lyg Jėzus bet kuriuo momentu sugrįš. Tada mūsų prioritetai tampa geresni ir mūsų gyvenimai prasmingesni. Jis yra mūsų gyvenimo Išpildytojas, Viltis ir mūsų Gelbėtojas. Jonas kalba apie antikristus, kurie jau pasirodė. Iš to jis nusprendė, kad paskutinė valanda atėjo. Pasipriešinimas Evangelijos žiniai auga, priešas niršta ir nori užgesinti šviesą. Todėl jis vietoje Kristaus naudoja kitus religinius simbolius. Antikristas – tai reiškia „kažkas vietoje Kristaus“. Tai yra religinė dvasia, turinti savo ritualus, įstatymus ir darbus. Bet ji trukdo mums asmeniškai pažinti Kristų. Ji remiasi mūsų išdidumu, mūsų pastangomis, įtikina mus, kad mes turime sunkiai dirbti, melstis, pasninkauti, būti geriems… Tačiau Jėzaus malonė visa tai nustelbia. Jo gailestingumas ir meilė išgelbsti mane. Taip, šį nuostabų Viešpatį aš myliu!

Dėkoju, Jėzau, Tu neužilgo sugrįši! Tada išsipildys mano troškimai ir mano norai. Tu esi Karalius, kuris tuoj sugrįš! Aš noriu Tau tarnauti ir savo laiką čia naudingai išnaudoti. Kartu su Tavimi aš noriu eiti!

Aš labai džiaugsiuos Viešpačiu, 
mano siela džiūgaus Dieve!
Nes Jis apvilko mane išgelbėjimo rūbais,
apsiautė teisumo apsiaustu lyg sužadėtinį,
kuris užsideda papuošalą ant galvos,
kaip sužadėtinę, pasipuošusią papuošalais.
Izaijo pranašystė 61, 10

Vakar mes skaitėme, kaip Dievas rengė Savo Sūnaus vestuves ir visus, gerus ir blogus, pakvietė į puotą. Jo tarnai ėjo per šalį ir visus iš gatvių bei patvorių rinko į šventę. Tačiau istorija tęsiasi. Kai visi susirinko ir vestuvių salė buvo pilna, atėjo Karalius pasižiūrėti svečių. Ir Jis pamatė žmogų, neapsirengusį vestuviniu drabužiu. Jis paklausė jo: Bičiuli, kaip tu čia įėjai, neturėdamas vestuvinio drabužio? Tada Jis liepė surišti jam kojas bei rankas ir išmesti jį laukan į tamsybes. Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų.
Iš kur žmonės, kurie atėjo į vestuves, gavo vestuvinį drabužį? Čia jug buvo geri ir blogi žmonės, surinkti iš gatvių ir patvorių, žmonės, kurie purve įstrigę, arba tiesiai iš darbų atėję. Dabar, kai mes einame į šventę, Viešpats pakiša mus po dušu ir nuplauna visą mūsų purvą. Tada Jis sudegina senus mūsų skarmalus ir parūpina mums vestuvinius drabužius. Tada mes ištrinami džiaugsmo aliejumi (Šventąja Dvasia), kad spindėtumėme ir švytėtumėme. Pats Viešpats pasirūpina, kad mes dėvėtumėme šventinius drabužius, mes patys iš savęs nieko negalime padaryti. Taip yra Dievo Karalystėje. Jis viskuo pasirūpina, mums reikia tik leisti Jam rūpintis. Jam patinka, kai Jo vaikai dėvi šventinius drabužius. Tik mūsų išdidumas ir pačių pasiekimai gali sutrukdyti, kad mes nebūtumėm naujai aprengti. Bet kuo mes galime didžiuotis prieš Dievą? Kokius pasiekimus aš galiu parodyti Dievui, kad Jam pasakyčiau: čia puikus žmogus!??Ne, aš mieliau pasikliausiu Jėzaus maloningumu, gailestingumu ir atlaidumu. Aš mieliau leisiuos Jo naujai aprengiamas ir apvalomas. Yra labai gera, kai Jis manimi rūpinasi, gydo senas žaizdas ir pripildo mane Savo džiaugsmu.

Dėkoju, Jėzau, kad Tu mane taip myli! Kiekviena smulkmena Tu pasirūpini. Dėkoju, kad Tavo gailestingumo dėka aš esu švarus ir per Tavo atleidimą aš esu išteisintas. Aš pats to nenusipelniau, čia tik Tavo malonė.

Vestuvės, tiesa, surengtos… Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves.
Mato 22, 8-9

Dievas nori surengti didžiulę puotą, Savo Sūnaus vestuves. Jis kviečia visus, kurie tarnauja Jo Karalystei. Tačiau kviečiamieji nenori ateiti, jie yra užsiėmę svarbesniais reikalais! Tuomet JIS išsiunčia Savo tarnus, kad šie surinktų visus, ką tik sutiks, blogus ir gerus ir tokiu būdu vestuvių menė tampa pilna svečių.
Kaip būna smagu, kai sutinku savo senus draugus, stipriai apsikabinus apima tiesiog nuostabus jausmas! Tačiau būna ir taip, kad sutinki seną draugą, su kuriuo buvai netinkamai pasielgęs. Tuomet staiga prisimeni nemalonią akimirką ir pradedi galvoti, ką tas draugas galvoja apie mane? Dievo pokylyje viskas yra aišku ir be jokio paslapties šydo: Draugas perskaitęs mano mintis gali pagalvoti: Aš jau seniai Tau atleidau ir labai džiaugiuosi Tave matydamas! Taip, man tai yra didelis palengvėjimas! Vėliau pamatau kitą, mane nuskriaudusį, žmogų. Tačiau prieš pradedant kilti kerštingoms mintims, mane užplūsta meilės banga tam žmogui ir aš apkabinu jį, atleidžiu jam ir sakau, kaip džiaugiuosi dėl jo. Visa tai yra Dievo Karalystėje, vestuvių puotoje ir jau dabar: Kartu mes esame džiugioje harmonijoje, kurios neįmanoma nusakyti žodžiais. Džiaugsmas yra toks įspūdingas ir beribis, kad norisi tik džiaugtis Jėzumi, Dievu ir kitais žmonėmis! Dievas ruošia ir kviečia į šią dangišką puotą, o mes norime pakviesti visus likusius. Kaip bus nuostabu!
Jau dabar eidami per mūsų kraštą, Jo tarnai kviečia visus. Jau dabar jie susitinka ir puotauja kartu, o Dievas yra jų tarpe. Tas žmonių, prisijungusių prie šio pergalės būrio, pulkas vis didės, džiaugsmas prasiskina kelią ir šventė prasideda jau čia. JIS pažadins mūsų tautą! Visi bus pakviesti tiek geri tiek blogi. Tačiau kai kurie, regis pamaldūs, šventi ir gerbiami, į šį pakvietimą nereaguos. Taip, kaip anuomet, pamaldūs, fariziejai ir rašto aiškintojai nenorėjo klausyti Jėzaus, lygiai taip pat ir šiandien yra tokių pamaldžių žmonių, neturinčių jokio ryšio su Jėzumi ir negirdinčių Jo kvietimo. Jie turi svarbesnių reikalų. Mes nenorime apsiriboti vien jais, bet siekiame pakviesti visus ir tapti pirmais, atėjusiais į Dievo puotą. Dievas laukia mūsų!

Dėkoju, Jėzau, kad galiu ateiti į Tavo puotą. Tu džiaugiesi manimi! Aš tikrai nepriklausau ypatingai pamaldiems, bet aš myliu Tave ir džiaugiuosi Tavimi, Tu esi mano Karalius ir aš mielai ateisiu į Tavo vestuvių puotą!

„Nedorėlis gaus, ko jis bijosi, teisusis gaus, ko trokšta.
Teisiojo viltis teikia džiaugsmą, o nedorėlio lūkestis pražus.”
Patarlių knyga 10, 24 ir28

Jėzus sako: „Tebūnie jums pagal jūsų tikėjimą!”. Tai reiškia tą patį: Dievas sutvarko taip, kad kiekvienam atsitiktų būtent taip, kaip jis tiki, bijo ar tikisi.
Žinau netikinčiųjų baimes, kiek jie bijo įvairių dalykų, kiek jie leidžia, kad ši baimė juos nulemtų, ir kiek jie mato, kad tai pasitvirtins, kai tai įvyks. Kai tai neįvyksta, jie greitai pamiršta, o kai įvyksta, sako: Aš visada taip sakiau …..
Gražu, kad tikinčiojo viltis nėra tuščia, bet Dievas ieško būdo, kaip šią viltį išpildyti. Kartais jau buvau pamiršęs mažesnius dalykus, o vis dėlto ateidavo tai, ko tikėjausi ir prašiau, nors ir šiek tiek vėliau, nei maniau. Dievas atsimena, Jis niekada nepamiršta!
Štai kodėl turėtume būti labai atsargūs, ką sakome, ko bijome, dėl ko nerimaujame, ko bijome. Tai mus formuoja ir ateina!
Ir turėtume gerai apgalvoti, ko tikimės maldoje. Neturėtume lengvabūdiškai reikalauti dalykų! Turėtume ištirti savo širdis, kad pamatytume, kokį tikėjimą Dievas mums duoda, kam mūsų tikėjimo pakanka. Kokia nauda prašyti dalykų, kuriems neturime tikėjimo? Jei netikiu, kad Dievas ką nors išgydys, man nereikia melstis! Bet jei Dievas man duoda tikėjimą, kad Jis nori, jog ligonis pasveiktų, tada galiu melstis džiugiai, garsiai ir užtikrintai!
Jei nežinau, ko Dievas nori tam tikroje situacijoje, vis tiek galiu Juo visiškai pasitikėti: Tebūna Tavo valia!!! Ir žinau, kad viskas įvyks taip, kaip Jis nori ir kaip teisinga.
Svarbu, kad mūsų pasitikėjimas Dievu būtų tvirtas. Jis auga kasdienėje maldoje, skaitant Bibliją, bendraujant su kitais tikinčiaisiais ir per gerą patirtį.

Ačiū tau, Jėzau! Ne veltui pasitikiu Tavimi! Tu rūpiniesi manimi visais atžvilgiais! Tu girdi mano maldą ir į ją atsiliepi. Dėkoju Tau, kad mano viltis nėra tuščia!!!

P. S.: Smagu, kad galime Dievui išsakyti savo baimes, o Jis nori mus nuo jų išvaduoti. Tada mėgstame melstis 23 psalme, kurioje sakoma: „Aš nebijau pikto”. Ir tai darome sąmoningai gana ilgą laiką. Tada tamsios baimės išnyksta ir užleidžia vietą šviesiai vilčiai. Nes Dievas visada yra aukščiau už negailestingą likimą, aleliuja!

„Esu tikras, kad Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą, jį ir pabaigs iki Jėzaus Kristaus dienos”.
Filipiečiams 1, 6

Paulius rašo filipiečiams apie savo viltį. Jis labai myli šią bažnyčią, nes ji atsidavė Jėzui Kristui ir Juo seka. Jis jaučia didelę Jėzaus meilę šiai bažnyčiai, apsaugą, saugumą, palaiminimą ir ramybę. Dievas yra gailestingas šiems žmonėms! Jie dažnai būna panašūs į mažus vaikus, bėgioja šen bei ten, nesulaikomai džiūgauja ir kartais ką nors sulaužo iš savo veržlumo. Tačiau Jis kantrus, nes mato juose didelę ateitį!
Kadangi ši bažnyčia taip stipriai laikosi Jėzaus ir laiko Jį savo centru, kadangi ji taip stengiasi būti šalia Jėzaus, Dievas suteikia savo palaiminimą. Štai kodėl jie nuolat yra Dievo akyse ir Jis apie juos galvoja.
Štai kodėl Pauliui nekyla jokių abejonių dėl to, kad šie žmonės toliau tobulėja ir tampa brandžiais krikščionimis. Juk jie klauso Jėzaus ir seka Juo!
Kartais manome, kad mūsų ydos ir netobulumai atskiria mus nuo Dievo. Tačiau iš tikrųjų Dievas tai žinojo jau tada, kai mus pašaukė. Štai kodėl galime nuolat grįžti pas Jėzų ir gauti atleidimą, tada išliksime arti Jo. Tačiau jei patys norime tapti šventi ir tobuli, atleidimu nelabai tikime.
Jėzus mėgsta atleisti! Štai kodėl Paulius gali pasakyti: Jūs pasieksite tikslą! Nes Jėzus tai įgyvendins. Jūs tikrai pateksite į dangų, nes Viešpats jums sako „taip”! Ir visa tai tik dėl nuolatinio atleidimo.
Nuo Dievo mus skiria ne netobulumas, bet mūsų išdidumas, mūsų pačių susikurtas teisumas, mūsų menkas tikėjimas išgelbėjimu …. Tuomet mes negyvename pagal Dievo žodį ir valią.

Ačiū Tau, Jėzau, kad vedi mus už rankos ir atvedi į tikslą! Mes negalime to gerai padaryti patys, esame per daug išdidūs, nepriklausomi, turintys savo nuomonę arba menkai tikintys. Bet saugus Tavyje galiu jį gerai pasiekti! Taip, pripildyk mane savo stiprybės, atleidimo ir džiaugsmo, o tada vesk mane! Noriu Tau paklusti!

Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti.
Evangelija pagal Matą 10, 29–30

Vaikų stovyklose prieš valgį mes dainuodavome:
„Tu maitini paukštelį mažą,
Tu pamaitinsi ir mane, o Dieve.“
Žinoma, galima sukurti ir dar keletą eilučių, pavyzdžiui:
„Pažįsti Tu paukštelį mažą,
Pažįsti ir mane, o Dieve.“
Ir vėl: „Myli Tu paukštelį mažą,
Myli Tu ir mane, o Dieve.“
Galiu puikiai įsivaizduoti, kad Dievas žino kiekvieno mažo paukštelio vardą ir žino kiekvieno žmogelio vardą, taip, JIS netgi turi jiems meilės vardus! JIS žiūri į mus mylinčiomis tėvo akimis, o ne baudžiančiomis teisėjo akimis. Galiausiai JIS nori mums geriausio!
Ar pažįsti ką nors, kas tave taip myli, kad suskaičiuoja visus tavo plaukus ant galvos? Kuris pastebi, net jei tik vienas nukrenta ant žemės? Jam svarbi kiekviena mūsų gyvenimo smulkmena. JIS Visur dalyvauja, viską valdo ir kontroliuoja.
Dabar mane apėmęs gripas ir aš nieko negaliu padaryti, aš tiesiog per silpnas. Bet kaip nuostabu, kai šalia yra Viešpats, apsupęs iš visų pusių. „Jei tai rimta, nesijaudink, aš pasirūpinsiu.“ Ir jei tikime, galime tai iš tiesų primti ir net sirgdami gripu gulėti lovoje be rūpesčių ir Juo mėgautis. JAM patinka, kai esame silpni, nes tada Jo malonės galia yra stipriausia.

Ačiū, Jėzau, Tu apkabini mane savo jėga, ramybe, meile ir tiesiog esi šalia dėl manęs. Kaip puiku ilsėtis Tavo ramybėje! Dėkoju, kad Tu viskuo pasirūpini ir aš tikrai turiu ramybę!