Viešpaties baimė – išminties pradžia,
o Šventojo pažinimas – supratimas.
Patarlių knyga 9, 10
Žmogus neturi daug supratimo. Jis veikia ir pats sprendžia, kas yra gerai ir kas – blogai. Arba, kokia yra teisinga moralė. Ir štai tada išlenda negailestingasis egoizmas. Kiekvieno mintys sukasi tik apie save ir savo jausmus. Taip ir pilvas priklauso motinai, o su savo embrionu ji daro tai, ką nori, lyg tai visai nebūtų žmogus. Ne, šio pasaulio moralė nėra gera, nes stipresnis čia laimi, o silpnesnis nunyksta. Gerai tik tas, kas man atneša naudą; – to mes esam išmokę. Arba diktatoriai. Jie valdo taip, lyg jų veiksmams nebūtų jokio teisėjo. Žmones jie žudo ir persekioja, engia bei pajungia vergauti. Blogai!
Mes nenorim tokio gyvenimo būdo. Norim tvirto pagrindo savo gyvenimui ir savo moralei. Turime žinoti, kas gerai ir kas blogai, o už tai atsakingas Dievas.
Jeigu kažkas nors kartą suvokė, kad Dievas yra Kūrėjas ir Teisėjas, vadinasi, jis jau turi gerą, stabilų pagrindą. Ir jeigu Dievas sako: Nevok, tai mes to ir nedarom. Nes mes bijome savo Dievo. Jeigu Jis nėra mums gailestingas, tuomet ir saulė mums nebešviečia. Tuomet mieliau jau eikim prieš bendrą moralę ir savo keliu, nes esam įtakoti Dievo žodžių.
Kaipgi galiu eiti savo keliu nenuslysdamas į bloga? Bijodamas Dievo ir laikydamasis Jo įsakymų. Nemeluok. Nevok. Nežudyk. Nesvetimauk. Nepavyduliauk. Tokios yra ribos, kurių laikosi žmogus, tikintis Dievu.
Taip gyvenimas taps stabilus, toks, kurio taip lengvai nesugriausi. Kuomet laikomės įsikibę Dievo ir Jo standartų. Mes turime stabdį – Šventąjį.
Nusilenkiame šiam Dievui ir pripažįstame Jo teisumą: Jo įsakymai yra geri.
Dėkoju, Jėzau, Tu priartinai mums Tėvą. Tu buvai Jam nuolankus ir aš noriu to paties. Noriu gyventi taip, kaip Dievas to nori, o ne taip, kaip to nori pasaulis. Dėkoju už Tavo artumą, Tavo pagalbą ir Tavo palaiminimus!