Todėl nesijaudinkite!

Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’ ­ arba: ‘Ką gersime?’ ­ arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.
Evangelija pagal Matą 6, 31-33

Buvo laikotarpis, kai nuo rūpesčių beveik sunykau. Tiesiog labai trūko pinigų pragyvenimui. Nors ir daug dirbdavau, tai nedavė rezultatų. Mane nuolat slėgė rūpesčiai dėl rytojaus. Dievas iš tikro šiuo laikotarpiu apsireiškė kaip dangiškasis Tėvas; dažnai JIS darė mažus stebuklus, kad mes galėtume išgyventi, ir niekuomet nebuvo per mažai. Nors buvo mažai, bet nebuvo per mažai. O jei atsirasdavo nenumatytos išlaidos, atsirasdavo tam ir pinigų. Tačiau aš taip buvau paskendęs rūpesčiuose, kad negalėjau atpažinti tokio Dievo veikimo. Rūpesčių pinklės aptemdė mano mintis, pojūčius ir mano visą gyvenimą, net mano tikėjimą. Tik vėliau supratau, kaip nuostabiai Dievas šiuo laikotarpiu aprūpino mūsų šeimą ir leido jai išsilaikyti.
Taigi, daug daug geriau pasitikėti Dievu. Manau, jog tai reiškia apsispręsti nebesirūpinti, net jei tai ir atrodo esą pagrįsta; apsispręsti pasitikėti Jo Žodžiu ir Asmeniu. JIS pažadėjo mumis pasirūpinti, kaip kad tėvas rūpinasi savo vaikais. JIS nepažadėjo auksinių rūmų, tačiau pakankamai, kad pragyventume.
Mes tik turime laikyti savo žvilgsnį nukreiptą į Jį, į savo mylimą Viešpatį. Mes turime siekti, kad Jo karalystė ir Jo valdžia apsireikštų mumyse.
Rūpinimasis, skundimasis ir dejavimas yra Viešpaties įžeidimas. Iš esmės tuo mes išreiškiame, jog JIS yra nepajėgus pasirūpinti savo vaikais. Visi mūsų rūpesčiai rodo tik mūsų mažą tikėjimą, tačiau Jėzus nori mums dovanoti didelį, stiprų, neišjudinamą tikėjimą dangiškuoju Tėvu.

Dėkoju, dangiškasis Tėve, kad rūpiniesi manimi! Atleisk man, kad tiek daug rūpinuosi ir galvoju. Norėčiau daugiau pasitikėti Tavimi. Dėkoju, kad manęs dar niekuomet nenuvylei. Tu esi mano Gelbėtojas ir Aprūpintojas, Tėvas, Kuris myli savo vaikus!

Tikėjimo mokykla

Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“
Jono 20:29

Jėzus pasirodė mokiniams po Savo prisikėlimo iš numirusiųjų. Tik Tomo tarp mokinių tada nebuvo; ir jis nenorėjo tuo patikėti, kai jam pasakojo! Tai buvo tiesiog per daug nerealu, grandiozinis dalykas! Tačiau Jėzus priima jį į Savo pilną meilės mokyklą ir pasirodo mokiniams dar kartą, kai ir Tomas buvo. Tada jis buvo sukrėstas ir tegalėjo sušukti: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“
Jėzus norėtų, kad mes Juo pasitikėtume. Todėl Jis treniruoja mūsų tikėjimą. JIS pradeda nuo visai mažų dalykų, kurie reikalauja mūsų pasitikėjimo. Kai mes išlaikome egzaminą, Jis perkelia mus į kitą situaciją, kuri reikalauja dar daugiau pasitikėjimo. Jeigu mes nesusidorojame, Jis nepalieka mūsų, bet pasilenkia prie mūsų ir sako: „Ei, taigi Aš su tavimi! Pabandykime dar kartelį!“ Ir tada mes išlaikome tikėjimo egzaminą. Paskui ateina kitas egzaminas, kuris yra dar truputį sunkesnis, tačiau niekada nėra mums per sunkus. Jėzus juk žino, kiek pasitikėjimo mes galime turėti; JIS niekada nereikalauja iš mūsų per daug! Geriausia, kai Jėzus yra mums prieš akis, kai visada žiūrime į Jį. Tada mūsų pasitikėjimas auga beveik iki begalybės. Taip buvo su Petru, kuris galėjo eiti vandeniu, kol jo žvilgsnis buvo nukreiptas į Jėzų.

Jėzau, norėčiau turėti daugiau pasitikėjimo Tavimi! Aš žinau, kad Tu viskuo pasirūpini, tačiau dažnai man pritrūksta pasitikėjimo. Prašau, atleisk mano mažatikystę ir padėk man visada žvelgti į Tave. Tu esi mano Viešpats ir Dievas, Kuris yra visai šalia!!

Viešpats virš gyvenimo audrų

„Tą pačią dieną, atėjus vakarui, Jis tarė mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“ Atleidę žmones, jie taip Jį ir pasiėmė, kaip Jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys. Tuomet pakilo didžiulis viesulas, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino Jį, šaukdami: „Mokytojau, Tau nerūpi, kad mes žūvame?“Atbudęs Jis sudraudė vėją ir įsakė ežerui: „Nutilk, nurimk!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu. O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi Jis toks? Net vėjas ir marios Jo klauso!“
Evangelija pagal Morkų 4, 35-41

Jėzus buvo toks pasitikintis ir stiprus savo Tėvo rankose, kad galėjo net siaučiant stipriausiai audrai ramiai miegoti. JIS žinojo, kad niekas negali atsitikti, niekas Jam negali pakenkti. Mes dažnai leidžiame sau dėl visko nerimauti. Mūsų galvose kyla tūkstančiai minčių: Kas būtų, jei… O galbūt… Veržiantis šioms ir kitoms neraminančioms ir bauginančioms mintims, pamirštame, jog JIS yra Tas, Kurio stipriose rankose mes esame. JIS yra Tas, Kuris mus laiko! Vienas JO Žodis – ir mūsų gyvenimo audra nurimsta. O jei JIS šiandien dar jo neištaria – šio vieno Žodžio – tuomet JIS šiandien laikys mus stipriai savo rankose ir bus ypač arti. JIS trokšta, kad mes turėtume tikėjimą ir nieko nebijotume. JIS yra VIEŠPATS!

Dėkoju, Jėzau, kad net gyvenimo audrose Tu esi šalia ir laikai virš manęs Savo stiprią bei saugančią ranką! Tavyje esu saugus ir nuo visko apsaugotas, kaip kad viščiukai po vištos sparnais. TU esi mano stiprusis VIEŠPATS, Kuris man myli!