Viešpats virš gyvenimo audrų

„Tą pačią dieną, atėjus vakarui, Jis tarė mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“ Atleidę žmones, jie taip Jį ir pasiėmė, kaip Jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys. Tuomet pakilo didžiulis viesulas, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino Jį, šaukdami: „Mokytojau, Tau nerūpi, kad mes žūvame?“Atbudęs Jis sudraudė vėją ir įsakė ežerui: „Nutilk, nurimk!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu. O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi Jis toks? Net vėjas ir marios Jo klauso!“
Evangelija pagal Morkų 4, 35-41

Jėzus buvo toks pasitikintis ir stiprus savo Tėvo rankose, kad galėjo net siaučiant stipriausiai audrai ramiai miegoti. JIS žinojo, kad niekas negali atsitikti, niekas Jam negali pakenkti. Mes dažnai leidžiame sau dėl visko nerimauti. Mūsų galvose kyla tūkstančiai minčių: Kas būtų, jei… O galbūt… Veržiantis šioms ir kitoms neraminančioms ir bauginančioms mintims, pamirštame, jog JIS yra Tas, Kurio stipriose rankose mes esame. JIS yra Tas, Kuris mus laiko! Vienas JO Žodis – ir mūsų gyvenimo audra nurimsta. O jei JIS šiandien dar jo neištaria – šio vieno Žodžio – tuomet JIS šiandien laikys mus stipriai savo rankose ir bus ypač arti. JIS trokšta, kad mes turėtume tikėjimą ir nieko nebijotume. JIS yra VIEŠPATS!

Dėkoju, Jėzau, kad net gyvenimo audrose Tu esi šalia ir laikai virš manęs Savo stiprią bei saugančią ranką! Tavyje esu saugus ir nuo visko apsaugotas, kaip kad viščiukai po vištos sparnais. TU esi mano stiprusis VIEŠPATS, Kuris man myli!