Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’ arba: ‘Ką gersime?’ arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.
Evangelija pagal Matą 6, 31-33
Buvo laikotarpis, kai nuo rūpesčių beveik sunykau. Tiesiog labai trūko pinigų pragyvenimui. Nors ir daug dirbdavau, tai nedavė rezultatų. Mane nuolat slėgė rūpesčiai dėl rytojaus. Dievas iš tikro šiuo laikotarpiu apsireiškė kaip dangiškasis Tėvas; dažnai JIS darė mažus stebuklus, kad mes galėtume išgyventi, ir niekuomet nebuvo per mažai. Nors buvo mažai, bet nebuvo per mažai. O jei atsirasdavo nenumatytos išlaidos, atsirasdavo tam ir pinigų. Tačiau aš taip buvau paskendęs rūpesčiuose, kad negalėjau atpažinti tokio Dievo veikimo. Rūpesčių pinklės aptemdė mano mintis, pojūčius ir mano visą gyvenimą, net mano tikėjimą. Tik vėliau supratau, kaip nuostabiai Dievas šiuo laikotarpiu aprūpino mūsų šeimą ir leido jai išsilaikyti.
Taigi, daug daug geriau pasitikėti Dievu. Manau, jog tai reiškia apsispręsti nebesirūpinti, net jei tai ir atrodo esą pagrįsta; apsispręsti pasitikėti Jo Žodžiu ir Asmeniu. JIS pažadėjo mumis pasirūpinti, kaip kad tėvas rūpinasi savo vaikais. JIS nepažadėjo auksinių rūmų, tačiau pakankamai, kad pragyventume.
Mes tik turime laikyti savo žvilgsnį nukreiptą į Jį, į savo mylimą Viešpatį. Mes turime siekti, kad Jo karalystė ir Jo valdžia apsireikštų mumyse.
Rūpinimasis, skundimasis ir dejavimas yra Viešpaties įžeidimas. Iš esmės tuo mes išreiškiame, jog JIS yra nepajėgus pasirūpinti savo vaikais. Visi mūsų rūpesčiai rodo tik mūsų mažą tikėjimą, tačiau Jėzus nori mums dovanoti didelį, stiprų, neišjudinamą tikėjimą dangiškuoju Tėvu.
Dėkoju, dangiškasis Tėve, kad rūpiniesi manimi! Atleisk man, kad tiek daug rūpinuosi ir galvoju. Norėčiau daugiau pasitikėti Tavimi. Dėkoju, kad manęs dar niekuomet nenuvylei. Tu esi mano Gelbėtojas ir Aprūpintojas, Tėvas, Kuris myli savo vaikus!