Karalių vaikai

„O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus To, Kuris pašaukė jus iš tamsybių į Savo nuostabią šviesą. Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę.“
Pirmas laiškas Petrui 2, 9-10

Karalius stengiasi, kad Jo vaikai elgtųsi kaip princai. Jam nepatinka, kai jie bėgioja nešvarūs. Todėl juos nuolat nuprausia. Taip ir Jėzus mus nuolat apvalo nuo mūsų nuodėmių ir klaidų, kad galėtume įžengti Dievo – Tėvo akivaizdon tyri, švarūs ir balti – šventi. Taip, dabar mes esame suradę Jo gailestingumą! JIS, Kuris mus myli, keičia mus ir daro mus šventus pašalindamas mūsų kaltes. JIS, Kuris mus myli, išsirinko mus, savo šventąją tautą ir savo asmeninę nuosavybę! Prieš Dievą mes esame karaliai ir kunigai. Taip JIS mus brangina! O mes, ištraukti iš tamsybių, galime gyventi Jo nuostabioje šviesoje. Ar mes suvokiame, kad esame Karaliaus vaikai?! Ar elgiamės kaip vargšai našlaičiai? Ar mes skundžiamės ir dejuojame, lyg neturėdami mylinčio Tėvo, Kuris mus dosniai apdovanoja?! Dievas nori, kad mes būtume karaliais. JIS patiki mums vieną savo karalystės dalį, kad galėtume ištikimai ją prižiūrėti. JIS nori, kad mes būtume Jo kunigai, kurie ištikimai maldoje užtaria kitus žmones. Savo vaikais JIS rūpinasi ir girdi jų maldas.

Dėkoju Jėzau, kad padarei mane karaliaus vaiku! Tik Tavo dėka galiu tyras ir šventas stovėti prieš Karaliaus sostą ir gyventi Tavo šviesoje. Esu Tau labai labai labai brangus! Dėkoju, kad radau Tavo gailestingumą ir Tu apipili mane savo besąlygiška Meile. Esu Tavo ypatinga nuosavybė. Todėl trokštu Tave garbinti, mano didis Karaliau, ir patikėti Tau savo gyvenimą!