Tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi.
Psalmė 139,16
Prieš porą dienų mane apėmė gilus liūdesys. Nes yra tiek daug dalykų, kurių aš nebeprisimenu! Kiek daug dienų jau nugyvenau, bet kiek mažai iš jų prisimenu! Taip paprastai pamiršau šias dienas, pilnas rūpesčių, džiaugsmo, darbo ir kitų įspūdžių. O tada atėjo dar viena mintis: kai mirsiu, mano vaikai dar žinos, kas aš buvau, bet mano anūkai ir proanūkiai? Aš tiesiog išeisiu, būsiu pamirštas, taip pat kaip mano proseneliai, kurių vardų aš net nežinau. Tačiau kai išliejau savo širdį Viešpačiui, Jis atsakė, kad turi knygą, kurioje užrašytos visos dienos. Kai būsiu pas Jį, Jis duos man tą knygutę ir leis ja džiaugtis ir dalintis su draugais. Tačiau tada aš būsiu truputį suglumęs: trūksta daug puslapių! Viešpats sako, kad šie puslapiai yra ištrinti ir tikrai pamiršti; tai nutikę blogi dalykai. O, – pagalvojau, – kaip gerai! Tada galiu kiekvienam parodyti savo knygutę! Ten užrašyti tik geri, džiugūs dalykai! Taip, šitaip yra, kai Jėzaus kraujas padengia nuodėmes; už Jį nuplautas esu aš! Danguje vėl susitiksiu su daugeliu gerų draugų ir savo tėvais, kurių labai pasiilgau. Ten bus šventė! Ir kiekvienas galės rodyti kitam savo knygutę. Turėsim, ką paskaityti!
Ačiū Jėzau, Tu nepamiršai nė vienos dienos, taip pat ir manęs Tu niekada nepamiršti! Kaip gera, kad Tu padengei ir pamiršai mano nuodėmes; bet nepamiršai manęs! Džiaugiuosi, kad būsiu su Tavimi ir pamatysiu savo mylimuosius. Tu esi mano gyvenimo Viešpats!