„Jėzus atsakė: „Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti“.
Evangelija pagal Matą 14, 16
Vienoje nykioje nuošalioje vietoje susirinko keletas tūkstančių žmonių, kad pamatytų Jėzų. „Jėzui pagailo jų, ir Jis išgydė jų ligonius“ (eil.14b). Bet vakare mokiniai norėjo žmones išsiųsti, kad šie nusipirktų maisto. Jėzus nenorėjo paleisti alkanų žmonių, tad tarė: „Jūs duokite jiems valgyti!“ (eil.16b). Čia Jėzaus mokiniai susidūrė su problema, nes ir jie patys beveik nieko neturėjo. Jėzus paėmė tai, ką jie turėjo, padėkojo ir davė mokiniams, kad padalintų. Šie padalino žmonėms, ir iš tikro – visi valgė ir pasisotino! Ir dar keletas pintinių liko!
Kelėtai dienų praėjus Jėzus vėl su mokiniais keliavo valtimi. JIS kalbėjo apie fariziejų raugą ir įstatymiškumą. Bet mokiniai mąstė ir svarstė: „Tai todėl, kad nepasiėmėme duonos“(Matą 16,8). Jėzus juos subarė: „Mažatikiai! Kam tariatės neturį duonos? Argi dar neįgijote išmonės? Ar neprisimenate penkių duonos kepaliukų penkiems tūkstančiams vyrų ir kiek pintinių pririnkote likučių?!…“ (Matą 8b-9). [Tuomet jie suprato, kad Jis buvo liepęs
saugotis ne duonos raugo, bet fariziejų ir sadukiejų mokslo.] Mokiniai greit pamiršo šį įvykį ir vėl rūpinosi pragyvenimu. Bet Jėzui tai – mažiausia problema! JIS norėtų, kad mes Juo pasitikėtume, – dėl gyvenimo ir dėl duonos. Ir JIS nori, kad mes dalintumės maistu su kitais. Kaip kad Jėzus buvo ne taupus, taip ir mes turime dosniai dalintis. Galbūt pirmiausia iš tikro – duona, tačiau taip pat ir gyvenimo duona. Žmonės alksta Dievo Žodžio, paguodos, saugumo ir meilės! Duokime jiems šio „maisto“…
Dėkoju, Jėzau, kad esi toks dosnus ir draugiškas, toks pilnas užuojautos ir gailestingumo! TU gerai manimi rūpiniesi, o aš galiu rūpintis kitais. Trokštu atspindėti Tavo dosnumą ir dalintis tuo, ką turiu. Taip pat ir Tavo Žodžiu, kad žmonės būtų saugūs ir paguosti.