„Auštant Jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie Jo, o Jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į Jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O Tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami Jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, Jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės.Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant vyresniaisiais. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie.“ Jėzus jai tarė: „Nė AŠ tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk.“
Evangelija pagal Joną 8, 2-11
Prieš keletą dienų mano mažasis vieną vakarą manęs paklausė, ar Dievas tikrai atleido visas jo nuodėmes. Tad galėjau jam atsakyti, jog Dievui nėra sunku atleisti jo nuodėmes. Nes JIS mano mažąjį labai myli, – daug stipriau net už mane! Ir taip, kaip aš jam iškart atleidžiu kiekvieną jo kaltę ir net pamirštu ją, lygiai taip pat elgiasi su juo ir Jėzus. Aš juk nerenku vaikų nuodėmių savo širdyje, kol ši apkarsta. Ne, aš atleidžiu jiems visas jų klaidas ir nuodėmes; nes jie – mano vaikai! Esu įsitikinęs, jog iš jų išaugs geri žmonės. Toks yra tėvas savo vaikų atžvilgiu. Ar Dievas turėtų būti kitoks?! JIS nėra smulkmeniškas asmuo, viską užsirašinėjantis į savo knygą ir po to atsiteisiąs su mumis. Jei mes esame Jo vaikai, Jis iškart ir mielai mums atleidžia. Juk JIS yra mūsų Tėvas! Žinoma, kartais mano mažasis nusipelno bausmės. Tuomet man būna be galo sunku. Tai turi būti prasminga bausmė, kad jis rastų teisingą kelią ir savo elgesio nebekartotų. Tačiau, jei aš pastebiu, kad jam iš tikro gaila dėl savo poelgio, aš palengvinu bausmę arba visai atleidžiu jį nuo jos. Dievas lygiai taip pat elgiasi su mumis: JAM be galo sunku mus bausti, nes JIS mus labai myli. Todėl Jėzus bausmę ir pasmerkimą už mūsų nuodėmes prisiėmė sau, kad mus nuo to išlaisvintų. Tokia yra Dievo Meilė!
Dėkoju, Jėzau, kad mane TAIP myli, kad atleidi man visas mano kaltes! Tu vietoj manęs leidai pasmerkti ir nubausti save. Dabar esu laisvas Dievo vaikas. Oi, kaip gera, kad Tu kaskart iš naujo atleidi man kaltes ir aš galiu būti Tavo mylimas vaikas! Ačiū!