Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio

Jis buvo pasaulyje,
ir pasaulis per jį atsiradęs,
bet pasaulis jo nepažino.
Visiems, kurie jį priėmė,
jis davė galią tapti Dievo vaikais –
tiems, kurie tiki jo vardą,
Evangelija pagal Joną 1, 10.12

Petras vaikščiojo su Jėzumi trejus metus. JĖZUS pasiuntė jį tarnauti ir Petras gydė žmones. Jis ėjo vandeniu. Jis matė, kaip Jėzus tūkstančius pasotino keliais duonos gabaliukais. Jis buvo įsitikinęs: net jei visi pabėgs, aš būsiu su Tavimi! Ir visai netrukus jis triskart išsigynė savo Viešpaties. Aš Jo nepažįstu! Tada užgiedojo gaidys, o Jėzus pasuko galvą į Petrą ir pažvelgė į jį. Tai supurtė Petrą, jis išbėgo ir graudžiai pravirko.
Šiaurės Korėjoje daug krikščionių yra kalinami. Daugelis jų buvo kankinami iki mirties, nes negalėjo išsižadėti Jėzaus.
Koks skirtumas tarp Petro ir kankinių? Petras teisingai nepažino Jėzaus, jis Jo niekada nepažino. Kankiniai nešiojosi Jėzų savo širdyse ir turėjo su Juo asmeninį santykį.
Aš baiminuosi, kad šiandien taip pat yra daug žmonių, kurie atvyksta į susirinkimus, nes čia jiems gerai. Bet jie nepažįsta Viešpaties. Jie kalba ir skaito apie Jį, tačiau jų širdis priklauso jiems patiems. Ar matei Jėzų? Ar jį atpažįsti?
Jėzus pažvelgė į Petrą. Ir Petras suprato. Jis pasijuto pervertas kiaurai – nuo galvos iki kojų, viską, kas jo širdyje ir mintyse, viską, kas mums patiems nežinoma, Viešpats mato iš pirmo žvilgsnio. Petras pamatė Viešpatį, koks Jis yra. Jo žvilgsnis nebuvo pasmerkiantis, bet pilnas tokios neribotos meilės, kad Petras turėjo verkti. Jis nuvylė tą, kuris jį besąlygiškai pamilo.
Iki to laiko jis nieko nesuprato apie Dievo karalystę. Jis nežinojo atleidimo gelmės, išlaisvinimo didybės, išganymo Kristuje – jis nieko nesuprato. Kaip ir pasaulis, kuris negali pažinti Jėzaus.
Bet jei tu Jį pažįsti ir leidi Jam tave perverti, ateina atleidimas, laisvė ir išgelbėjimas. Vadinasi, turi Pagalbininką. Tada turi galią tapti Dievo vaiku.

Ateik, Jėzau, prašau, į mano širdį! Norėčiau pažinti Tave tokį, koks Tu esi iš tiesų! Noriu, kad būtum mano širdies karalius, mano Gelbėtojas ir Išganytojas, mano pagalba, laisvė ir atleidimas! Aš noriu Tave pažinti ir patirti, mano gyvenimas turi priklausyti Tau.

Todėl jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų.
Hebrajams 7, 25

Laiške hebrajams detaliai ir vaizdžiai parodyta, kodėl Jėzus Kristus yra mūsų vyriausiasis kunigas ir kodėl tai mums taip gerai.
Mums reikia kunigo, ryšio ir tarpininkavimo tarp Dievo ir žmogaus. Kunigai yra tokie patys žmonės su klaidomis ir nuodėmėmis. Mums reikia: neturinčio nuodėmės, švaraus, švento, teisaus, gailestingo kunigo!
Jėzus Kristus yra šis tarpininkas, šis Dievo kunigas mums. JIS neturėjo jokios nuodėmės, buvo šventas, teisus ir švarus. Ir svarbiausia, kad JIS yra įsikūnijusi meilė ir gailestingumas. JAM patinka atleisti nuodėmes! JIS mėgsta padėti mums sudėtingose situacijose! JIS dėl mūsų įveikė mirtį, kad mes daugiau ne būtume begėdiškai atiduoti mirčiai! JIS yra mūsų tiltas į dangų!
Jėzus yra Dievas ir JIS kažkada buvo žmogus, visiškas žmogus. Jis turėjo išmokti vaikščioti, skaityti, skaičiuoti ir rašyti. JIS turėjo įgyti dailidės profesiją ir daug metų dirbti pagal šią profesiją. JIS žino viską apie mus, žmones, nes JIS pats buvo žmogus.
Todėl JIS gali mus atjausti. JIS žino, ką reiškia vienatvė. JIS žino, kas yra ligos, skausmas ir silpnumas. JIS patyrė alkį, šaltį ir karštį. JIS tikrai žino, apie ką kalba.
Todėl JIS taip gerai gali atstovauti mums prieš Dievą. JIS yra mūsų Užtarėjas Dievo akivaizdoje prieš malonės sostą. Jei Tavo gyvenimas priklauso Jam, jei Jis nuplovė Tave nuo visų nuodėmių ir gyvena Tavyje, vadinasi, per Jėzų gali prieiti prie šio malonės sosto. Viskas, ko prašai, yra išklausoma (bet ne visada išsipildys taip, kaip nori). Neužtarnauta malonė mus padaro Dievo vaikais, o vaikai visada gali ateiti pas savo tėvą. Jiems nereikia sakyti „Jūsų didenybe“ ar „Didingas Viešpatie“ – paprasto, širdingo „tėve“ ar „abba“, reiškiančio „tėveli“, pakanka!
Taigi mes turime kunigą Jėzų, per kurį galime ateiti pas Dievą. Mes netgi esame Dievo įvaikinti! Mes turime vyriausiąjį kunigą, kuris elgiasi su mumis gailestingai, kuris mus visiškai supranta, myli ir todėl tinkamai atstovauja mums prieš Dievo malonės sostą. Tiesą sakant, mums nebereikia jokio kito kunigo ar tarpininko, mes turime Jėzų. Mes visada ir visur galime ateiti prie Dievo sosto per Jį. Kaip gerai – tai yra atpirkimas, kurį mums paruošė Jėzus.

Ačiū, Jėzau! Tu esi tarpininkas tarp mūsų ir Dievo. Tu esi geriausias, labiausiai suprantantis, gailestingiausias kunigas, kokį tik galima įsivaizduoti. Dėl Tavęs galiu tiesiogiai kreiptis į Dievą ir pasikalbėti su Juo. Viską galiu Jam pasakyti ir visko paprašyti. Tai yra išgelbėjimas!!! Tu esi mano Gelbėtojas.

Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas.
1 Tesalonikiečiams 4, 3

Taip, o kas iš mūsų jau yra šventas? Kaip suprantame, nė vienas. Toks be jokios nuodėmės, nesėkmės ar nuodėmingos minties – mums taip nepavyksta. Mūsų širdžiai būdingas pasididžiavimas, godumas, pavydas, jėgos ir pinigų troškimas, savęs gailėjimasis ir daugelis kitų dalykų, bet ne tai, kas malonu Dievui.
Pažįstu daug žmonių, kurie, kaip ir aš, labai sunkiai stengėsi gyventi teisingai ir krikščioniškai. Būti nuolankūs, malonūs, kantrūs, švelnūs, mylintys ir kt. Bet aš visada balansavau kažkur ant ribos ir reaguodavau šiurkščiai, nedraugiškai, nekantriai ir t. t. Ir tada apėmė nesėkmės jausmas. Ir aš noriu būti krikščionis? Man vėl nepavyko…
Galbūt Jėzus turėjo omeny kažką kita? Galbūt JIS nori visai kitokio šventumo?
Jėzus nenori tokių didelių nuodėmių kaip svetimavimas, vagystė, žudymas, melas ir sukčiavimas. Mes patys turime liautis jas darę – ir galime tai padaryti, nes Jo Dvasia įspėja mus ir skambina varpais, kai esame pavojuje.
O kaip „mažos“ nuodėmės? Pasididžiavimas ir savigaila ir visi kiti širdies reikalai?
Jėzus turi specialių vaistų.
Šventumas Jam reiškia, kad esame su Juo susiję. Taip, kaip šakelė vynuogyne gyvena tik iš vynmedžio. Net gyvendami ir dirbdami tarp žmonių, savo širdyje turėtume būti labai glaudžiai su Juo susiję. Jei Jis mums teikia gyvenimą, Dievo Dvasia slopina kiekvieną pasididžiavimą, kiekvieną savigailą, kiekvieną godumą, gobšumą ir viską, kas prieštarauja Kristaus įsitikinimams.
Turime tapti visiška Jo nuosavybe. O ne būti priklausomi nuo nuodėmingų minčių ar paveldėtų dalykų. Be Jo negalime nieko padaryti – štai ką turi omeny Jėzus kalbėdamas apie šventumą. Šventi tik Jam – štai kaip turėtų būti.
Norime mirti senam, storžieviškam, storam „Aš“ ir kad Jis gyventų mumyse. Norime turėti Jo įsitikinimus, o ne pasaulio. Taip tapsime šventi – nieko nepadarę, tiesiog priklausydami Jam.
Kaip ši tiesa mane išlaisvina! Ten, kur tiek daug metų kovojau, esu išgelbėtas! Ir jei vėl įkrisiu ir mano senasis, storžieviškas „Aš“ vėl pasirodys, Dievas atleis. Ir Jis suteiks naują pradžią su Juo, kuris mane taip nuoširdžiai myli.

Ačiū, Jėzau!!! Taip, visa mano padėka priklauso Tau, nes Tu išgelbėjai mane nuo savęs. Aš negaliu būti toks geras, kad galėčiau išstovėti prieš Tave, bet Tu padarai mane šventą! Taip, Viešpatie, aš tvirtai įsikimbu į Tave, nes Tu esi mano išgelbėjimas ir Tu vienas mane padarai šventą!

… ir tapsite mano liudytojais.
Apaštalų darbai 1, 8

Prieš žengdamas į dangų Jėzus paaiškina liudytojo misiją. Ir tai mums yra į gera! Nes ne kiekvienas yra tinkamas būti misionieriumi ar evangelistu, mokytoju ar apaštalu. Tačiau būti liudytoju, šitai galim mes visi!
Daug yra krikščionių, kurių krikščioniškasis gyvenimas apsiriboja klausimu. Jie nuolat klausosi! Nemoka gerai pakalbėti, o kitų darbų bendruomenėse ne visada būna. Ir būtent šiems žmonėms Jėzus
šiandien pasakytų: „Turėkite drąsos! Aš nelaukiu iš jūsų nieko, kam jūs neturite gebėjimų. Aš tik noriu jūs matyti mano liudytojais.” Tam nereikia oratorystės meno bei įtikinimo galios. Tam tereikia trupučio drąsos. Pats Jėzus duos mums reikiamus žodžius. Ir jeigu nuogąstaujame, jog nusikalbėsim ar pasakysime ne taip aiškiai, JIS mus sustiprina sakydamas: Mano jėga veikia silpnuosiuose! Tiesa, kartais JIS suteiks galios ir ne tokiems stipriems žodžiams, taip, kad šie pasiektų žmonių širdis, vietą, kuri jiems priklauso. Ne visada taip svarbu sužadinti suvokimą, bet visuomet – širdį.
Mes jaučiamės silpni ir bejėgiai; – ir tai visai teisinga, nes tik Viešpats, Jis vienas gali veikti. Nes tik JIS vienas žodžiams gali įpūsti gyvybės; – ir tą JIS daro.
Paprastai vyrai kalba Jėzui. Dažniausiai jų liežuvis aštresnis. Bet būti liudytojais jiems sektųsi tikrai ne ką prasčiau!
Kaip gerai: Jėzus nesitiki iš mūsų didelių dalykų. Kaip gerai: į lūpas JIS mums įdeda žodžius, bei kitiems žmonėms juos padaro gyvais. Kaip gerai: JIS tik vienas už viską atsakingas, mums tereikia drąsos prakalbėti.
Anuomet Evangelija pasklido po visą pasaulį. Tai nebuvo tik Paulius ir jo misijinė komanda, skelbusi Evangeliją. Tai buvo daugelis, daugelis pavienių liudytojų, veikusių visame pasaulyje bei atvedusių žmones pas Jėzų. Romoje dar prieš atvykstant Pauliui buvo pilna namų bažnyčių! – tai įgyvendino pavieniai liudytojai.
Leiskis uždegamas Jėzaus liudytojo tarnystei. Kiekvieną rytą atiduok dienos rūpesčius į JO rankas ir melskis, kad JIS tau parodytų, kur turėtum būti liudytoju. Visa kita palik JAM. JIS nuostabiai viską sutvarkys. Būk pasiruošęs Viešpaties veikimui!

Dėkoju Jėzau! Man tai didelis palengvinimas, kad nebūtinai turiu pamokslauti ir būti misionieriumi. Man tereikia būti Tavo liudytoju. Tu jau daug ką nuveikei mano gyvenime, galiu papasakoti apie tai. Kaip gerai, daugiau nieko ir nebereikia! Dėkoju, kad tai laimini. Dėkoju, kad Tavoji Šventoji Dvasia praturtina skurdžius mano žodžius. Tu įgyvendinsi tai, kam aš nesu pajėgus!

Dievas sako:
Šitas yra mano mylimasis sūnus, kuriuo aš gėriuosi.
Mato 3, 17

Taip Dievas kalba Jėzui, savo mylimam Sūnui. Ir visiškai tą patį JIS sako mums: Tu esi mano mylimasis sūnus, kuriuo aš gėriuosi.
Kaip čia taip gali būti? Juk mes visi esame nusidėjėliai ir neypatingai šventi!
Kuomet vienas iš nusikaltėlių, nukryžiuotų kartu su Jėzumi, pažvelgė į JĮ ir pasakė: Prisimink mane kai įžengsi į savo karalystę! – į tikėjimą JUO Jėzus atsakė: dar šiandien su manimi tu būsi rojuje.
Jei šie žodžiai galioja nusikaltėliui, kodėl negali galioti man? Jau tuomet, prikaltas prie kryžiaus, Jėzus, matė mane, tolimoje ateityje. JIS matė mane ir sakė: dėl tavęs, mano sūnau! Dėl tavęs esu čia, ant kryžiaus ir moku už tavo nuodėmes. Dėl tavęs, nes tave aš myliu, mano sūnau. Dievas, Tėvas, manęs norėjo bei pašaukė mane gyvenimui. JAM nuo pat pradžių rūpėjo mano gyvenimas. Nors visoje giminėje ar draugų rate nebuvo nei vieno krikščionio, JIS vis dėlto mane išsirinko. JIS žvelgė į mane ir galvojo: vienas jis nesusidoros. Jam reikia manęs. – Ir taip JIS pašaukė mane pas save, negailėdamas jokių pastangų, kol pagaliau sutikau JĮ, kaip JO sūnus!
Tikrai, šie žodžiai galioja ir man: šitas yra mano mylimasis sūnus, kuriuo aš gėriuosi.
Visuotinai žinoma, jog meilė apakina. Taigi Dievas nemato mano netobulumo, bet Savojoje meilėje JIS mato mane tobulu, šventu, švariu ir grynu. Argi tai nenuostabu?
Dažnai vis išbandau JO kantrybę bei meilę, tiesiog todėl, kad negaliu tuo patikėti. Vis dėlto tai yra tikra. JO kantrybė – beribė, JO meilė – besąlyginė. JIS sako visiškai rimtai: Tu esi mano mylimasis sūnus!
Tiesiog žmonėms, savo gyvenime patyrusiems itin mažai meilės bei ne kartą buvusiems išduotiems, reikalingas šis ypatingo saugumo užtikrinimas: Dievo meilė man yra beribė! – ir Dievas tai užtikrina. JO kantrybė ir meilė iš tikrųjų yra beribės.
Nežaisk su JO meile, JAM tai visiškai tikra ir rimta! Leiskis mylimas savo Tėvo Kūrėjo! Suprask: esi JO mylimasis sūnus, besąlygiškai mylimas, neišsenkančia kantrybe apgaubtas, saugomas ir mylimas! JIS tai vėl ir vėl pakartoja: Tu esi mano mylimasis sūnus, kuriuo aš gėriuosi!

Dėkoju, Jėzau! Per Tave galiu aš patekti pas Tėvą, Dievą. Per Tave aš atrandu ramybę ir taiką su Dievu. Per Tave Dievas man gali sakyti: Myliu tave, manasis sūnau! Ir tik per Tave pagaliau galiu visiškai saugiai gyventi, dirbti ir naktimis miegoti. Ačiū!!

Nebijok, nes aš su tavimi esu,
nebūgštauk, nes aš esu tavo Dievas!
Tave stiprinsiu, – padėsiu tau,
remsiu tave savo teisumo dešine.
Izaijo knyga 41, 10

Biblijoje aprašoma daug žmonių, kurie ilgą laiką praleido vienatvėje. Tačiau mes nesužinome, ar jiems tai buvo gerai, bet taip Dievas juos ruošė kitiems reikalams, kitaip sakant mokė. Tokie žmonės būdami vieni tapo stabilūs, nes susipažino su Dievu. Juk šalia jų nieko kito nebuvo.
Vienas iš tokių žmonių buvo ir Jonas Krikštytojas. Paulius dešimt metų praleido dykumoje, o Jėzus ten 40 dienų pasninkavo. Mozė 40 metų turėjo dykumoje auginti avis, o Dovydas ganė avis.
Šie vyrai galėjo išbūti vienatvėje, nes jie kalbėjosi su Dievu, o šis su jais. Jie išmoko pažinti ir vertinti Dievą, išmoko pasitikėti. Tai ne visuomet buvo lengva, tačiau rezultatas buvo geras!
Vienatvė tai toks jausmas tarsi būtum apleistas. Čia neišsiversi su pamaldžiais posakiais. Tai mūsų aplinkos suvokimas. Tai yra tai, ko nenori mūsų storas, tingus aš. Kai šis jausmas aplanko, aš šaiposi iš tavęs. Na ar dabar jautiesi geriau, mano storasis aš? Ooooh, skauda! Ir taip senasis aš apima viską, kas vertingiausia. Jėzus tau paskyrė tokį laiką, nes yra tau kai ką numatęs. JIS nori, kad tu Jį pažintum. Ne Biblijos studijų metu ar per šlovinimo vaizdo įrašą. Jėzus nori su tavimi kalbėti; prausiantis ar einant pasivaikščioti, plaunant mašiną ar melžiant karvę. Visuomet yra proga bendrauti su Jėzumi.
Kai gimstame, turime daug ko išmokti, augame. Mokindamiesi bėgti iš pradžių nuolat klumpame. Tačiau nepasiduodame, kol išmokstame. Kai tampame krikščionimis, taip pat turime augti, dvasiškai daug ko semtis, vis bandyti, praktikuotis, kol užaugame.
Galbūt neturėjome lengvos vaikystės, tačiau Dievas nori viską išgydyti; – taip pat ir šį apleidimo jausmą. Todėl Biblijoje randame pranašystes, tad užpildykime savo gyvenimą jomis: Tu esi lauktas! Jėzus myli Tave ir labai vertina bendravimą su Tavimi! JIS nori būti su Tavimi, leisti laiką su Tavimi!
Jėzus išpildys savo žodžius. JIS yra Tavo pusėje, jaučiamas. Pažvelk į Jį ir kalbėk, tuomet sumažės vienatvės ir apleidimo jausmas. Būk stiprus! Pasitikėk Juo!

Dėkoju, Jėzau! Tu esi su manimi, aš pastebiu tai. Kiekvieną kartą ir bet kur galiu su Tavimi kalbėtis. Dėkoju, kad esu lauktas, kad Tu mane myli ir nori būti su manimi!!

Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.
Laiškas romiečiams 10, 13

Taip sakoma Dievo žodyje, Biblijoje. Gana paprasta: turi šauktis Jėzaus Kristaus vardo, jis tau padės ir tave išgelbės. Nesvarbu, kokia bėda, JIS yra didesnis, JIS yra Nugalėtojas, Gelbėtojas, Padėjėjas ir Išganytojas.
Žemėje yra tiek daug dievų ir deivių. Induistai turi milijonus dievų ir dvasių, islamas turi Alachą, budistai – nirvaną, tibetiečiai irgi turi šimtus dievų… Tačiau yra tik vienas, kuris myli mus, kuris už mus mirė, kuris neša ir atleidžia mūsų kaltes ir nuodėmes, kuris nugalėjo už mus mirtį ir išlaisvino iš velnio žabangų – Jėzus Kristus, gyvasis Dievo Sūnus.
Jei JIS visa tai padarė, visus šiuos didingus, esminius gyvenimo dalykus, kaip JIS gali būti susirūpinęs dėl smulkmenų? JIS yra galingas, kad parodytų man, kur pasistatyti mašiną, padėti rasti ką pamečiau, išgydyti ligą, paguosti vienišą, suteikti naują viltį išsiskyrusiam… Jam tai ne per sunku ir ne per maža. JIS viską gali. Ir dėl savo meilės mums JIS nori mums būti viskuo.
Kodėl mes kreipiamės į kitas „instancijas“, jei turime Jėzų? Visi kiti, kuriems meldžiamės, kurių prašome arba jiems dėkojame, yra per daug. Jie įžeidžia Jėzų, JIS yra pavydus Dievas! Tik Jo vardu mes randame pagalbą ir išgelbėjimą!
Šalia mūsų yra keletas mažų koplyčių. Sienose pilna raštelių: „…padėjo. Prašau… pagalbos!“ „Taip, – galvoju, – o kur Jėzus?“ Atimama Jo garbė, prašoma kažkieno pagalbos ir dėkojama kažkam kitam. Jėzus yra nereikalingas arba tik vienas iš daugelio… Deja, Biblija ir Jėzus sako kai ką kita: Tik JIS, JIS vienas!
Kai esame vieniši, kas mus paguodžia? Jėzus.
Kai sergame, kas stovi mūsų pusėje? Jėzus.
Kai turime mirti, kas mus perveda? Jėzus.
Jei ką nors prarandame, kas padeda ieškoti? Jėzus.
Jei apima vargas, kas tavimi rūpinasi? Jėzus.
Visuomet tik Jėzus, vien tik Jėzus! Jis yra mūsų adresas, nesvarbu, kokia bėda. JIS yra mūsų padėjėjas ir patarėjas, draugas ir gerasis Ganytojas.
Jėzus nori, kad prašytume Jo. JAM tai patinka! Jis mėgsta mums padėti, tai Jį džiugina! Tada JIS žino: jo auka Kalvarijoje nebuvo veltui.

Taip, Jėzau, kreipiuosi į Tave ir tik Tave! Tu esi mano Gelbėtojas ir Atpirkėjas; Tau priklauso visa padėka. Ir šią dieną pavedu į Tavo tvirtas rankas, padėk man visur. Kaip gerai, kad Tu esi!

Net jaunuoliai pailsta ir pavargsta,
vaikinai klupte klumpa,
bet tie, kurie pasitiki VIEŠPAČIU, atgaus jėgas,
pakils tarsi arų sparnais, –
nepavargs bėgdami, nepails eidami.
Izaijo 40, 30–31

Vienintelis, kuriam šis pažadas visiškai išsipildė, buvo Jėzus, kai JIS gyveno žemėje. JIS nepavargo ir nenuliūdo, JIS nebuvo vienas iš nusivylusiųjų ir rezignuojančių, JIS nepasidavė, bet nuo ryto iki vakaro energingai spinduliavo Dievo meilę. Net naktį Jį buvo galima „sutrukdyti“; – ne, „sutrukdyti“ yra netinkamas žodis, nes Jo negalėjo sutrukdyti. JIS gyveno ir darė tai, kas buvo prieš akis. Jo jėgų šaltiniu buvo Jo siuntėjo valia. Mums keista, kad misija gali būti jėgų šaltinis. Paprastai mums reikia jėgų, kad atliktume mus pasiuntusiojo valią… Galbūt reiktų pagalvoti, kuo Jėzus buvo kitoks nei mes?
JIS leidosi Dievo siunčiamas ir padarė tik tai, ką gavo iš Dievo. Galbūt mes darome per daug? Ar ne tai, ką turime?
Pavyzdžiui, JIS karštligiškai neskubėjo pas Lozorių išgirdęs, kad Jo draugas serga. JIS laukė, kol Lozorius numirė. Ir net tada Jis neskubėjo! Jėzui visada buvo skelbiama ramybė, nes Dievas visuomet Jam rodė kelią; JIS niekada nepavėlavo, net ir pas Lozorių. Dievas buvo numatęs kai ką kita; Jėzus tai žinojo, nes labai artimai su Juo bendravo. (Jėzus privalėjo prikelti Lozorių iš kapo ir Lozorius iš tiesų prisikėlė!)
Mano šurmulys ir skubėjimas man kainuoja daug energijos. Kaip gerai, kad žinau, jog Dievas viskuo rūpinasi! Ramybė ir pasitikėjimas valdo – taip daug geriau sekasi dirbti.
Jėzų maitino Jo Tėvas. Viskas, ką Tėvas Jam sakė, buvo tarsi duona, kaip maistas. JIS jautė karštį ir šaltį, alkį ir troškulį, bet Tėvas viską kompensavo. Jėzus neturėjo laiko ir Jam visai nereikėjo nuolat galvoti apie save. Savo gyvenimą JIS matė Tėvo akimis. Todėl ir jautė ramybę. Kaip dažnai JIS nusivylė! Tačiau Jame nebuvo jokio didžiulio kartėlio ar nusivylimo. Kadangi Jis pažinojoTėvą ir mastė kaip Tėvas.
Mums labai sunku nusimesti savo seną, karšligišką gyvenimo būdą ir priimti Jėzaus gyvenimo būdą. Kartais tam prireikia viso gyvenimo. Bet kuo labiau pasiseka, tuo labiau atsipalaidavę esame ir smagiau gyvename, tuo mažiau karštligiškų darbų, bet daugiau Dievo darbo. Norime būti tokie, kokius mus numatė Jėzus! Norime to greičiau išmokti, neišeikvoti tam viso gyvenimo. Norime būti arti Tėvo, ne tik žvelgti į save.

Jėzau, aš žvelgiu į Tave! Tu man parodai, kaip gyventi. Dangiškasis Tėvas manimi rūpinasi! Aš noriu eiti Tavo keliu ir Tu esi mano stiprybės šaltinis. Dėkoju!!!

Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms!
Evangelija pagal Morkų 11, 17

Jėzus ką tik įžengė į Jeruzalę lydimas minios, šaukiančios „Aleliuja“ ir „Osana“. Kai fariziejai paprašė nutilti, Jėzus tarė: „Jei jie tylės, akmenys ims šaukt! Argi niekada neskaitėte: ‘Iš vaikų ir žindomų kūdikių lūpų Tu paruošei sau tobulą gyrių’?“
Kur yra Jėzus, ten dažniausiai neramu. Net danguje angelai nuolat džiūgauja: „Girkite Viešpatį“, nes jie kupini džiaugsmo dėl Dievo didybės, šlovės ir galios.
Jo šventykla, tai yra Jėzaus bažnyčia, nėra puikus pastatas. Jo šventykla yra Jėzaus mokinio širdis. Čia JIS jaučiasi kaip namuose.
Joje jis nori valdyti ir nenori palikti vietos kažkokiems teologams, kurie, remdamiesi vien savo išsilavinimu, mano turi įgaliojimus tikinčiųjų gyvenime. Jėzaus įgaliojimai suteikiami ištikimiems ir nuolankiems žmonėms.
Taigi, egzistuoja įtampa tarp to, kaip „Dievo šventyklą“ įsivaizduoja žmonės, ir kaip –  Jėzus. Įtampa išlieka iki šios dienos.
Visos tautos turi savo vietą Dievo šventykloje. Jos labai skirtingos. Kai kurios mėgsta spalvas ir triukšmą, kitos – ramybę ir paprastumą. Svarbu tik kitu rūpintis kaip savimi, tada Dievo bažnyčia veikia.  Skirtingos bažnyčios turi įvairių mokymų – žvelkime į tai, kas svarbiausia, kas jungia. Nereikalaukime savo štampo ar specialios doktrinos.
Maldos namai: maldos tikslas bažnyčioje yra atnešti Dievo šlovę į žemę. Galiausiai čia turi būti įvykdyta Jo valia, kaip tai jau įvykę danguje.
Taip tikinčiųjų gyvenime ir susirinkime maldos tampa pernelyg trumpos. Kviečiama veikti. Bet Dievas nori maldos! JIS nori, kad su Juo susitiktume, o tai vyksta meldžiantis. JIS nori išlieti savo džiaugsmą šioje Dievo ir žmogaus bendrystėje. JIS nori įkurti taiką. JIS nori įrodyti save nuostabiais ženklais. JIS čia… O kur mes?

Ačiū, Jėzau, kad Tu esi manyje gyvas ir manęs nepaniekini. Aš esu tavo šventykla! Už ką aš to nusipelniau? Tai malonė ir tik malonė. Tau patinka būti su manimi. Kodėl? Nes Tu myli mane! Ačiū, Jėzau, iš visos širdies ačiū!