Temos Archyvai: Allgemein

„Laukiu VIEŠPATIES nekantriau,
negu sargybiniai laukia aušros, negu sargybiniai aušros.
Izraelis laukia VIEŠPATIES,
nes VIEŠPATIES yra gerumas,
ir JIS turi galią atpirkti.“
Psalmyno 130, 6-7

Šiek tiek išgelbėjimo man neužtenka. Man reikia pilnutinio išgelbėjimo! Nuodėmė mano širdyje yra per giliai išsikerojusi; per gilios yra gyvenimo žaizdos, per stiprus priešas. Iš visos širdies trokštu savo Gydytojo, nes JIS yra mano Viltis, – taip, JIS atpirks savo tautą!
Dievas nėra Dievas, Kuris nuolat mane kaltintų ir primintų mano nesėkmes – tai daro kiti, aš pats ir brolių skundikas, priešas. Dievas žvelgia į mane su Malone, Gailestingumu ir Meile. Jame yra vien Gerumas! JIS išgelbės mane, esu tuo tikras, nes JIS tai pažadėjo.
Jau taip dažnai JIS mane ištraukė ir gelbėjo. Todėl viliuosi JUO, savo Gelbėtoju ir Išganytoju. Kartą JIS ateis manęs pasiimti ir tuomet visi mano troškimai bus atsakyti. JIS paims mane už rankos, Jame būsiu. JO laukia mano siela, labiau negu sargybiniai laukia aušros.

Viešpatie, šiandien mes eisime per dieną kartu; TU laikai mane, o aš einu įsikibęs į Tavo ranką! Tuomet galiu laisvai kvėpuoti ir būti linksmas. Su meile žvelgi į mane ir į mano širdis ilgesį TAVĘS, savo Išvaduotojo. Tavyje yra Išvadavimo pilnatvė visame tame, kas slegia mane. Tu esi Gelbėtojas!

„VIEŠPATIE, kaip gera šlovinti Tave,
giedoti šlovės giesmes Tavo vardui, Aukščiausiasis,
skelbti kas rytą Tavo ištikimąją meilę,
kas naktį Tavo ištikimybę,
palydint dešimtstygei arfai,
su giesme ir lyra.
Juk Tu, VIEŠPATIE, pradžiuginai mane savo veikla,
tad su džiaugsmu apgiedu Tavo rankų darbus.
Kokie didingi Tavo darbai, VIEŠPATIE,
kokios gilios Tavo mintys!“
Psalmynas 92, 2-6

Gera per gyvenimą žengti su savo Viešpačiu! JIS yra su manimi ir mane neša. JIS mane apgaubia ir saugo mane. JIS rūpinasi manimi ir mane apdovanoja. JIS yra tiesiog nuostabus!
Kuomet mąstau apie Jo darbus ir stebuklus, Kuriuos JIS man padarė, mano širdis prisipildo dėkingumo ir aš galiu linksmai dainuoti. Kai, atvirkščiai, savo žvilgsnį nuo Jo nukreipiu ir pradedu matyti aplinkui visą vargą, užkrečiu neigiamomis kalbomis. Ir tuomet nebematau Jo darbų ir stebuklų. Tuomet guliu naktimis lovoje ir negaliu miegoti dėl visų neteisybių ir beviltiškumo. Tačiau to nenoriu. Todėl pradedu dieną drauge su Juo, ir ją su Juo drauge baigiu. Ir dienos bėgyje, dirbdamas savo darbą, nuolat lieku su Juo ryšyje. Taip galiu džiaugtis Jo darbais ir džiūgauti Jo veikimu. JIS tikrai padarė mane linksmą!

Dėkoju Tau, dangiškasis Tėve, už Tavo artumą! Noriu dėkoti Tau už Tavo darbus ir Tavo malones, kuriomis apgaubi mane. Noriu matyti Tave!! Laikyk mane tvirtai savo rankose ir niekuomet nepaleisk. Nes esi Dievas, Kurį myliu…

Tauta, gyvenusi tamsumoje, pamatė didžią šviesą;
gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė.
Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas!
Jis bus mūsų valdovas. Jo vardas bus
‘Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas,
Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis’.“
Izaijo knyga 9, 1.5.

Šis didis Dievo pažadas visų pirmiausia yra skirtas mūsų tautai. Tuomet – Dievo tautai, ir galų gale – mums asmeniškai. Juk negalime pasakyti, kad mūsų tauta gyvena Dievo šviesoje. Per daug nuodėmių, per daug nevilties, per daug nuskriaustųjų… Tačiau Dievas pažada, kad aplankys ir mūsų tautą, ir nušvies viską savo šviesia šviesa! Ar mes meldžiamės, kad Dievo pažadas greitai taptų realybe?!
Dievo tautai taip pat reikia vilties šviesos ir Dievo džiaugsmo. Palikime savo teisumą ir pasitenkinimą savimi, ir pradėkime ieškoti gyvojo Viešpaties! JIS turi būti mūsų nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, mūsų Amžinasis Tėvas ir Ramybės Kunigaikštis. Dievo tauta turi būti JO šviesa, Kuri išspinduliuoja į šį pasaulį Dievo džiaugsmą ir viltį.
Ir asmeniškai mums skubiai reikia šios šviesios Dievo šviesos. Jo viltis ir džiaugsmas turi mus persmelkti ir keisti mūsų gyvenimą. Čia mes dar esame supančioti savo vidiniuose kalėjimuose, tačiau Dievo džiaugsmas gali lietis nepaisant jų visų. Nes JIS yra šalia, – mūsų Galingasis Dievas ir Nuostabusis Patarėjas.

Jėzau, įvykdyk savo Žodį! Leisk savo šviesai šviesti virš mūsų tautos, virš mūsų mažos kaimenės ir virš mano asmeninio gyvenimo! Mums reikia daugiau Tavo vilties ir džiaugsmo! Dėkoju, kad nori jais mus pripildyti. Netgi tuomet, kai sėdime tamsoje, Tu esi juk šalia. Tu galingai vadovauji; taip pat ir mano gyvenime!

„VIEŠPATS visuomet bus tavo Vadovas,
ir sausros išdegintoje šalyje tave pasotins.
JIS atnaujins tavo jėgas,
ir tu būsi kaip laistomas sodas,
kaip niekada neišsenkantis šaltinis.
Izaijo 58, 11

Mes, žmonės, esame dažnai kankinami egzistencinių baimių. Klausimas, ar mes rytoj turėsime darbo, ar galėsime susimokėti asmeninius mokesčius, ar turėsime kuo apsirengti ir stogą virš galvos… visa tai mus neramina ir toks atsakymas kaip „galbūt“, kelia mums baimę. Priešui patinka mus versti nerimauti ir taip griauti mūsų pasitikėjimą Dievu. Todėl Dievas mums savo Žodyje paliko ne vien1 pažadą, kad JIS yra mūsų aprūpintojas. JIS pažadėjo mums maistą, nors nebūtinai riebų kepsnį ar tortą, ikrus ar šampaną iš Prancūzijos. JIS pažadėjo mums stogą virš galvos, bet nebūtinai pilį. Taip pat ir aprangą, bet ne rankomis siūtus kostiumus ar kostiumėlius. JIS nori, kad mes gyventume iš savo darbo ir niekam nebūtume našta. Taigi, JIS tuo ir pasirūpins!
Patikėkime Jam iš naujo visą savo gyvenimą! Neleiskime, kad šios egzistencinės baimės griautų mūsų draugystę su Viešpačiu. Iki šios dienos JIS gerai Tavimi rūpinosi, JIS pažadėjo tai daryti ir toliau. Aš noriu būti patenkintas tuo, ką Viešpats man duoda.

Ačiū, mano dangiškasis Tėve, kad Tu viskuo rūpiniesi. Tavimi galiu pasitikėti, nes Tu linki man geriausio. Nenoriu klausytis savo baimių, bet noriu žvelgti į Tave ir tikėti Tavo pažadais. Tu esi mano Gerasis Ganytojas!

„Ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą. Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems”.
Laiškas romiečiams 8:26-28

Mes vis dar gyvename savo mirtinguose kūnuose ir laukiame galutinio atpirkimo, kurį mums atneš Jėzus. Vis dar gyvename viltimi dėl šlovės, kuri mūsų laukia danguje. Dabar mes esame čia, su savo apribojimais ir suvaržymais, ir dalijamės kančia, kaip ir visi kiti žmonės. Tačiau kad nenusimintume, Dievas mums davė savo Šventąją Dvasią. Ji mumyse atgaivina tikėjimą ir viltį, kad, nepaisydami savo apribojimų, galėtume džiugiai Jo laukti. JIS turi mums gerą tikslą ir JIS jį pasieks!
Dievo Dvasia atstovauja mums maldoje. Ko turėtume melstis? Mes nesuprantame tiek daug dalykų; paprastai tiksliai nežinome, kaip sekasi kitam žmogui; ne visada žinome Dievo ketinimus. Tačiau Dvasia žino viską; Ji net ištyrinėjo Dievo širdies gelmes. Taigi JI gali melstis tiksliai taip, kaip reikia mūsų lūpomis. Jis taip pat ištiria mūsų širdis, kad galėtų išreikšti tai, ką mes galbūt tik miglotai nujaučiame. Galime leisti Šventajai Dvasiai melstis maldos kalba; galime tiesiog nutilti ir atsidusti Dievui; taip pat galime atsiskleisti Dievui ieškodami tik Jo buvimo ir patys nieko nedarydami bei nekalbėdami; taip pat galime maldingai skaityti psalmę ir taip melstis Dievo žodžiu. Dievas žino, ką turime omenyje! Jis viską išves į gera; taip Jis pažadėjo.

Ačiū Tau, Jėzau, Tu mums davei Šventąją Dvasią! JI suteikia mums drąsos ir padaro mūsų širdis šviesias, kad galėtume džiaugsmingai giedoti! Dėkojame, kad Šventoji Dvasia gyvena mumyse ir tyrinėja mūsų širdis, mūsų vidų. Taigi Tu visada tiksliai žinai, kas mumyse vyksta. Dėkojame, kad girdi ir supranti mūsų atodūsius ir dejones. Tu gera mums ketini ir visa atvesi į gerą pabaigą.

„Džiaukis iš širdies VIEŠPAČIU,
ir JIS suteiks tau, ko trokšta tavo širdis.
Pavesk VIEŠPAČIUI savo kelią,
pasitikėk JUO, ir JIS tau padės.“
Psalmyno 37, 4-5

Ką mes darome su mūsų troškimais? Kaip Tėvas aš žinau savo mažųjų troškimus, nes jie su manimi apie tai kalbasi. Kartais jie ištisomis dienomis kalba apie vieną didelį troškimą arbą planą, – yra taip susidomėję. Ir nepaisant to, kad juos labai myliu, išpildau ne kiekvieną jų norą. Artėjant Šv.Kalėdos, tad kai kurie troškimai išsipildys, tik dar po kažkiek tai laiko…reikia palaukti. Aš jiems mielai dovanočiau viską, ko jie nori, ir net tuojau pat. Tačiau tai jiems nebūtų gerai, jie niekada nesuaugtų. Kartais jie bando gudrybėmis pasiekti savo tikslus, tačiau nenoriu, kad jie prie to priprastų. Trokštu, kad jie pasitikėtų manimi, jog sulauks tinkamu laiku iš manęs tai, kas teisinga. O jei ko nors jie ir negaus, tai turi žinoti, jog ir tai jiems yra „į gerą”.
Taip su mumis elgiasi ir Dievas. JIS žino visus mūsų širdies troškimus. JIS myli mus ir trokšta mus apdovanoti. Mums nereikia vaikytis daiktų ir skubėti ką nors įsigyti. Mums šis stresas nereikalingas, kadangi mūsų Tėvas viską žino ir viskam vadovauja. JIS mums suteiks tai, kas yra mūsų giliausias troškimas! Dievas nori stiprinti mumyse šį pasitikėjimą, kad mes galėtume gyventi atsipalaidavę ir saugūs. Kartais galbūt JIS leidžia mus ilgokai palaukti, tačiau tam JIS turi priežastį. Kartais JIS neatsako į mūsų troškimą, tačiau tai taip pat yra mums „į gera“.

Ačiū, Tėve danguje, kad žinai mūsų širdį ir žinai mūsų visų troškimus. Mano troškimų sąrašas pas Tave yra gerose rankose, juk Tu manimi rūpiniesi. Tau patinka, kad Tavo vaikai būtų laimingi, ir Tu žinai kelią į tai. Pasitikiu Tavimi, tad nenoriu vaikytis kažkokių daiktų! Nenoriu imtis gudrybių, bet trokštu su Tavo ramybe laukti, kol Tu tai dovanosi.

„Vienas jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą.“
Evangelija pagal Luką 17, 15

Vienas iš dešimties išgydytų raupsuotų vyrų grįžo pas Jėzų, Kuris jį išgydė. Jis buvo toks laimingas!!!! Jam net norėjosi dainuoti ir šokti bei šlovinti Dievą galingu balsu!!
nėra parašyta, kas atsitiko su kitais devyniais. Galbūt jie tapo vėl susiraukusiais žmonėmis, klausančiais, kodėl Dievas anksčiau jų neišgydė… Arba: Kodėl jie apskritai susirgo. Jie buvo išgydyti kūnu, bet jų širdis liko ta pati. Jų mintys sukosi tik apie juos pačius. Tuomet širdis tampa pilna kartėlio, yra vieniša, pavydi, pažeidžiama ir depresyvi.
Tik vienas iš jų buvo iš tikro pakeistas! Dėkingumas keičia širdį. Tuomet pavyksta nukreipti žvilgsnį nuo savęs link Vieno, Kuris gelbsti, išlaisvina ir gydo. Dėkingumas pradžiugina mūsų širdį; dėkingumas moko mus pasitikėti Viešpačiu; dėkingumas mūsų širdį išlaisvina ir daro ją „lengvą“. Dėkingumas yra gyvenimo stilius, Kurį parodė mums Jėzus savo pavyzdžiu.
Jei sunku dėkoti, skaitykime 103 psalmę ir melstis: „Šlovink Viešpatį, mano siela, ir nepamiršk, koks JIS geras [ką gero
JIS yra tau padaręs]!“

Ačiū, Jėzau, kad išgelbėjai mano gyvenimą iš pražūties, kad atleidai visas mano kaltes, išgydai mano nuodėmes. TU sotini mano gyvenimą gėrybėmis, kad būčiau jaunas ir stiprus lyg erelis. TU vykdai teisumo darbus, darai, kas teisinga, visiems engiamiesiems. Tešlovina mano siela TAVE, savo galingąjį Viešpatį! Juk kaip tėvas gailisi savo vaikų, taip TU gailiesi manęs… (pagal Ps 103).

„Galiausiai visi būkite vieningi, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, nuolankūs. Neatsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą, bet, priešingai, laiminkite, nes ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo.“
Pirmas laiškas Petrui 3, 8-9

Ar mes norime Dievo palaimos? Tuomet turime laiminti! Tokie paprasti dangaus karalystės standartai. Čia žemėje mes esame įpratę kitaip: tai, ko norime, turime išsikovoti, žiauriai kovoti. Pas Dievą yra „atvirkščiai“: viską, ko norime, turime visų pirma atiduoti … paleisti. Keista ar ne?!
Rytais mielai išgeriu puodelį kavos. Tačiau šiandien mano kavos puodelyje buvo likusi vakarykštė kava… Tai nepilsiu gi aš į jį šviežią kavą! Pirmiausia išpilu senąją, tuomet išplaunu puoduką ir tik tuomet įpilu garuojančią šviežią kavą. Taip nori ir Dievas, – kad mes visų pirma visas savo palaimas atiduotume, tuomet Jis mus apvalys ir pripildys iš naujo. O gal mums užtenka „vakarykštės“ palaimos?! Teviešpatauja mumyse Kristaus meilė! Todėl žvelkime į kitus taip, kaip Dievas juos mato, o jų silpnybes bei klaidas pridenkime meilės apsiaustu. Atleiskite, kaip Jėzus mums atleidžia. Būkite gailestingi ir nuolankūs, ieškantys, kas gera kitiems; taip, kaip Jėzus elgiasi su mumis. Tuomet baigsis kai kurie ginčai. Linkėti kitam iš visos širdies pačio geriausio ir už Jį melstis, – tokia yra Dievo karalystės „programa“. JIS rūpinasi mumis, o mes – kitais!

Ačiū, Jėzau, kad esi toks gailestingas ir dosnus man! Tu apgaubi mane ir laimini nuo ryto iki vakaro. Nenoriu kovoti už savo teises, bet noriu gyventi iš Tavo malonės. Tu taip gerai manimi rūpiniesi! Todėl noriu laiminti žmones, kuriuos šiandien susitiksiu; nes Tu laimini mane.

„Kai ateis toji Tiesos Dvasia, JI ves jus į tiesos pilnatvę.
JI nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi,
ir praneš, kas turi įvykti. JI pašlovins mane…“
Evangelija pagal Joną 16, 13-14a

Jėzus yra nuostabus! Kaip būtų gerai, jei JIS vis dar būtų pas mus žemėje ir mes Jį galėtume pačiupinėti, su Juo tiesiogiai kalbėtis. Bet JIS buvo mums numatęs kai ką geresnio: JIS žinojo, kad ne visi žmonės vienu metu galėtų kreiptis į Jį, jei Jis būtų dar čia žemėje. JIS negalėtų tuo pačiu metu būti visur. Todėl Jėzus siuntė savo Šventąją Dvasią, Kuri su mumis kalba, mus veda ir keičia. Šventoji Dvasia šlovina Jėzų; Ji džiaugiasi, kai visa šlovė ir garbė atitenka Viešpačių Viešpačiui. JI yra nuolanki ir kukli, Jai pačiai nereikia šlovės. JI yra Padėjėja, Globėja ir Guodėja. Ji atskleidžia mums Dievo Žodį, atgaivina Jį mumyse. Ji su mumis kalba kasdienybės smulkmenose ir dideliuose tikėjimo darbuose. Ji su kiekvienu kalba skirtingai, kadangi ir mes esame skirtingi. Vienam Ji dovanoja sapnus, kitam – vizijas, o su trečiais Ji kalba mintimis. Ji padeda man rasti pamestus daiktus arba parodo parkavimo galimybę senamiestyje. Ji dovanoja Biblijos tiesų pažinimą. Ir tuo pačiu yra mano geriausias draugas, kuris džiaugiasi, kai Jėzus, mano mylimas Viešpats, yra šlovinamas.

Ačiū, Jėzau, kad dovanoji mums savo Dvasią! JI yra nuostabi Padėjėja, Globėja ir Guodėja. Ačiū, kad apie viską pagalvoji ir vedi mus tikėjimo keliu. Tau padedant galime eiti šiuo Tiesos keliu pirmyn. Atverk mūsų širdis Tavo Žodžiams, nes Tavo mintys ir planai yra nuostabūs.

P.S. Prašau pasiskaityk iš Jono evangelijos 16 skyrių ir paprašyk Jėzaus paaiškinti Tau apie šį asmenį – Šventąją Dvasią. Ji yra iš tiesų nuostabi!

„Jis išvedė mane į laisvę ir išgelbėjo,
nes mane pamėgo [gėrisi manimi].“
Antra Samuelio knyga 22, 20

Jis mane pamėgo!! Nes aš esu toks geras ir šventas? Ne, aš nesu nei geras, nei šventas. Tačiau Viešpats mane myli ir todėl JIS manimi gėrisi! Jo meilė uždengia mano nusikaltimus. JIS mato mano stipriąsias puses ir savybes, ir Jam tai patinka. JIS mato mano širdį, kaip ji ilgisi Jo, ir kaip nori būti Jam ištikima. JIS mato mano meilę Jam, net jei ji tėra labai silpna. Ir kaip tėvai sustiprina savo vaikus, kai šiems pavyksta nuveikt ką nors gero, ar kai stengiasi; taip pastiprina Dievas savo vaikus, kai šie eina teisingu keliu. JIS yra pilnas vilties ir užtikrintumo dėl savo vaikų, pilnas kantrybės bei ištvermės, pilnas gailestingumo ir užuojautos.
JIS gėrisi manimi, todėl šiandien mane saugos.
JIS gėrisi manimi, todėl šiandien paims už rankos, kai kelias taps per sunkus.
JIS gėrisi manimi, todėl atleidžia visas mano kaltes ir užmiršta jas.
JIS gėrisi manimi, todėl kalbasi su manimi.
JIS gėrisi manimi, todėl kreipiasi į mane.
JIS gėrisi manimi, nes ………….

Ačiū, mano mylimas Dieve, kad esu Tau neabejingas! Tu myli mane ir manimi gėriesi. Todėl išlaisvini mane iš mano minčių, kuriomis sukuosi vien apie save patį, ir išvedi į naujus tolius. TU išlaisvini mane iš savanaudiškų jausmų ir dovanoji plačią erdvę, nukreipi mano žvilgsnį į save. TU esi šalia, kad būčiau nuo visko apsaugotas ir jausčiausi saugus. TU padedi man priimti kitą ir jį mylėti. Ačiū, kad išlaisvinai mane!