Aš esu turtingas!

Jėzus sako:
Aš žinau tavo priespaudą ir tavo neturtą, – o vis dėlto tu turtingas!
Apreiškimas Jonui 2, 9

Jėzus, viešpataujantis karalius danguje, mane pažįsta! JIS mato kiekvieną mano gyvenimo sekundę ir žino kiekvieną smulkmeną apie mane. Žinoma, mes susiduriame su priespauda ir nesėkmėmis. Tačiau kaip nuostabu, kad Visatos VIEŠPATS yra su manimi. Vadinasi, aš esu turtingas! Mano Padėjėjas, Išganytojas ir Gelbėtojas yra šalia manęs! Ar mainyčiausi vietomis su kitu žmogumi, kuris turi viską? Ne, mieliau turėti mažiau ir galbūt būti priespaudoje, bet būti kartu su gyvuoju VIEŠPAČIU, pasaulio turtu. Mano Išganytojas yra čia!

Dėkoju, Jėzau, kad nepalieki manęs vieno. Tu esi šalia ir visada laiku gelbsti mane bėdoje. Dėkoju, kad galiu gyventi kartu su Tavimi; juk tada esu turtingesnis nei bet kuris milijonierius.

Šventyklos šaltinis – 2021.12.28

… ir aš mačiau, štai vanduo tekėjo iš po šventyklos slenksčio ….
Ezechielio 47, 1

Dievas sukūrė šventykloje šaltinį, kurio vanduo teikia gyvybę. Jis prasideda mažu upeliu ir pamažu tampa gilia upe, kurioje reikia plaukti. Ir visur, kur teka vanduo, atsiranda gyvenimas: gausu žuvies, o krantuose žydintys vaismedžiai, ir kraštas, kuris anksčiau buvo sūrus ir nederlingas, tampa išgydytu.
Taip turi būti ir mūsų gyvenime. Gyvasis vanduo, tekantis nuo Dievo sosto, turi pratekėti pro mūsų gyvenimą ir pro visas jo sritis. Visur turi atsirasti tikras gyvenimas, kuris sustiprintų daugelį žmonių. Šventoji Dvasia yra šis gyvasis vanduo, ir jis turi tekėti pro mus į kitus žmones, kad jie būtų išgydyti ir galėtų gyventi.
Tik gyvasis Dievo vanduo nuplauna visą vidinį purvą ir atsiranda Nauja. JIS vienintelis gali Tave vėl atgaivinti. Ar ne puiku vasarą, esant 30 laipsnių šilumos, atsigaivinti vėsiame vandenyje? Toks yra Dievo vanduo: tai atgaiva, stiprybė, išvalymas, gyvenimas.
Ach, būk pripildytas/a Šventąja Dvasia, Gyvuoju vandeniu!!

O Jėzau, mums reikia Tavo Dvasios! Mūsų gyvenimas be Tavęs  yra toks nykus, niūrus, nuobodus, betikslis! Prašau, leisk tekėti Tavo gyvajam vandeniui į mūsų širdis ir gyvenimus, ir leisk mums gyventi dėl Tavęs!!

Pusryčiai

Auštant pasotink mus savo gerumu,
kad giedotume iš džiaugsmo per visas savo dienas.
Psalmyno 90, 14

Taip, kodėl turėtume atsisakyti savo svarbiausio energijos šaltinio? Kodėl mus turėtų valdyti stresas ir chaosas? Mes to nenorime. Todėl, prasidedant dienai, pusryčiaukime, kad kūnas įgautų energijos ir galėtume pasikrauti„dvasiškai“. Jei žinome, kad laukia sunki diena, tuomet mums reikalingas Pagalbininkas ir Guodėjas. Kodėl dienos naštą turėtume nešti patys? Kodėl turėtume kovoti vieni? Juk JIS, mūsų stiprus Pagalbininkas, yra šalia! Mus nuolat slegia įvairūs rūpesčiai, todėl būtina nuolat prisiminti mūsų Išgelbėtoją. Mes privalome nuolat nukreipti savo žvilgsnį į Išganytoją, nes kitaip, labai greitai žvelgsime į po kojomis nusidriekusias dulkes. JIS nori laiminti mus ir padėti dienos eigoje, taip, kaip mylintis Tėvas nuolat padeda savo vaikams. JIS nori pasotinti mus Savo meile, malone ir jėga. O mes, savo ruožtu, kasdien, vis naujai, galėsime gėrėtis ir džiaugtis.

Dėkoju, Tėve, kad šiandien padedi mums. Tu žvelgi į mus su meile ir padedi kiekvienoje bėdoje, net ir tuomet, jei patys esame kalti. Taip, koks begalinis yra Tavo gailestingumas ir gerumas! Kokia neišsenkanti yra Tavo kantrybė! Tu esi mane mylintis Dievas.

Užtarimo malda – 2021.12.2​6​

Dievas kalba:
Aš ieškojau tarp jų žmogaus, kuris pastatytų sieną ir stotųsi spragoje tarp manęs ir mano tautos, kad jos nesunaikinčiau, bet nė vieno neradau.
Ezekielio 22, 30


Dievas yra Teisėjas ir turi teisti visus žmones ir visas tautas. Tai daryti JAM nėra malonu, nes visa JO esybė yra rūpestis bei meilė. Teisėjas JIS yra, kaip čia pasakius, pagal profesiją.
Štai kodėl JAM taip sunku, kuomet žmonės, ištisos tautos pasimeta ir nueina klystkeliais. JIS taip mielai juos gelbėtų, o ne teistų!!
Todėl JIS ieško žmonių, kurie užtartų šiuos žmones, maldoje atiduotų juos Dievui bei nukreiptų nuo jų visas nelaimes.
Mes turim tiek daug problemų, tiek daug pasimetimo, vos begalima juos visus suskaičiuoti. Nuosprendžio kalaviją virš mūsų galvų gali sulaikyti tik besimeldžiantys. Šiuo keistu metu nėra nieko svarbiau už maldą ir užtarimą.
Danguje regėsime savo maldų vaisius. Kiek žmonių išgelbėjama vien todėl, kad kažkas meldžiasi!
Už save pačius mums nereikia melstis, nes mes turime Jėzų, kuris mus užtaria ir už mus meldžiasi. Tačiau kiti žmonės lieka be apsaugos. Ir taip kaip mes meldžiamės už kitus žmones, taip Jėzus meldžiasi už mus. Todėl taip gausiai laiminama mūsų malda!
Turime pasitikėti, kad Dievas girdi mūsų maldą. Biblijoje yra daug užtarimo maldos pavyzdžių. Dievui patinka, kai meldžiamės už kitus! JIS visada pradeda veikti, kai tik išgirsta mūsų maldą! Visada, kai tik meldžiamės, liejasi palaiminimai! Šio išganymo šaltinio neturėtume sumenkinti ar neišnaudoti, nes tokiu atveju būtų daug mažiau palaiminimų ant žemės.
Pažvelk į žmones – kaip labai jiems reikia pagalbos, paguodos ir išlaisvinimo! Pamatyk juos Dievo akimis! Ir leiskis perliejamas supratimo ir maldos Dvasios. Tuomet JIS bus arti, labai arti tavęs!

Dėkoju, Jėzau, Tu girdi mano maldą! Dėkoju, Tu reaguoji į mano nuolankią maldą ir išlieji palaiminimus! Nors esu aš tik menkas žmogus, dėl mano maldos padarai didžius dalykus. Tai tikra malonė!!

Su Šventėmis!!! Kalėdinė pasakėčia

Togeliai
autorius: Frank Lauermann

Jeigu eitum link šiaurės, visada tik į šiaurę, vienu momentu prieitum tamsią šalį. Ten niekada nešviečia saulė, vasaros metu tik matosi mirgėjimas, toks mažytis šviesus švytėjimas horizonte. Ir ten labai šalta! Tiesiog geliančiai žvarbu! Galima būtų pagalvoti, kad čia niekas negyvena, juk tokia nepatogi ir atšiauri ši vieta. Ir vis dėlto čia gyvena togeliai. Jie išsirausė urvus tarp medžių šaknų, pasirūpino tvirtomis, storomis durimis; – apsaugai nuo vilkų.
Togeliai – tai mažos būtybės, dydžio sulig kate ar triušiu, tačiau bėgioja jie kaip žmonės – dviem kojom. Jie nuo galvos iki kojų apaugę juodais, ilgais, gauruotais plaukais, todėl šios būtybės atrodo kaip apvalaini, šiaušto kailio kamuoliukai. Vakarais jie sėdi ratu aplink stalą ir pasakoja vienas kitam senas istorijas. Anksčiau jie turėjo ugnies ir jų urve būdavo galima susikurti šiltą jaukų židinį, o taip pat – uždegti lempelę virš stalo. Tačiau togeliai buvo pernelyg išdidūs ir nenorėjo klausyti savo dangiškojo tėvo. Taigi jie švaistė ugnį, mėtė ją vienas kitam ant stogo, melavo vienas kitam, apgaudinėjo vienas kitą, vogė vienas iš kito, kol galiausiai dangiškasis tėvas rimtai ant jų supyko ir atėmė iš jų ugnį. Tačiau buvo tokia sena pranašystė, kad vieną dieną kažkas ateis ir jiems tą ugnį sugrąžins. Kaip priminimas šio pažado kiekvieno medžio urve yra kaminas. O štai danguje ratu susėdę tėvas, sūnus ir kiti vyresnieji tarėsi dėl togelių. Tėvui jų buvo labai gaila. Tiek metų be ugnies, be šilumos ir be šviesos! Kasgi jiems galėtų sugrąžinti ugnį? – paklausė jis rate. Niekas nenorėjo keliauti į šią niūrią šalį. Tik sūnus pasisiūlė: Tėve, jeigu tu taip stipriai myli šiuos togelius, tuomet aš noriu eiti ir sugrąžinti jiems ugnį bei šviesą. – Tačiau iš kitų susirinkusių pusės kilo nemažai prieštaravimų. Juk jis yra sūnus! Kaipgi galima siųsti jį į tokią pavojingą misiją?! Vis dėlto sprendimas buvo priimtas, sūnus troško eiti. Jis gavo daug, itin daug gerų patarimų, storas pirštines, kailinius batus ir, žinoma, kuprinę, kurioje buvo ypatingas indas – jame ruseno ugnis. Taip jis išsiruošė į kelią. Tą naktį togelių šalyje buvo ypatingai žvarbu, snigo ir pūtė ledinis šiaurės vėjas. Togeliai sėdėjo aplink stalą savo medžio urve ir pasakojo vienas kitam senas istorijas. Netikėtai į duris kažkas pasibeldė. Atidarykite, aš mirtinai sušalsiu!! – tačiau niekas nepajudėjo. Kas galėtų čia būti? Vilkas ar meška? Ne, juk jie negali kalbėti. Koks nors kitas togelis? Ne, tokiu oru niekas nevaikšto Tėvas atsargiai atsistojo, nuslinko prie durų ir paklausė: Kas čia? – Atidarykite, aš sušalsiu į ragą! – pasigirdo atsakymas. Jis atsargiai pravėrė duris, padarydamas menką tarpą, ir nepažįstamasis pro jį tiesiog įgriuvo į vidų. Visas aplipęs sniegu ir beveik visiškai apledėjęs. Jį pasodino šiltai ir sausai nušluostė. Tada dar kartą paklausė: Kas tu esi ir ką veiki lauke sniego pūgai siaučiant? – Jis jiems atsakė: Ieškau togelių! Aš ateinu dangiškojo tėvo siųstas ir atnešu jiems šviesą! – Tačiau togeliai tuo negalėjo patikėti. Taip juk kiekvienas galėtų papasakoti. Vis dėlto nepažįstamasis nusiėmė kuprinę ir iš jos ištraukė ugnį. Ji labai lėtai pradėjo švytėti, o tada suruseno gležnos liepsnelės. Į ugnelę togeliai spoksojo kupini nuostabos ir susižavėjimo – taip, lyg niekada anksčiau nebūtų tokios matę! Greičiau, išvalykime židinį, užmeskime malkų ir greitai čia bus šilta! – Visi skubėjo vienas per kitą ir židinys netrukus jau degė. Ach, kaip tai buvo gera! Pagaliau buvo šilta!! Nepažįstamasis iš kuprinės išėmė lempą ir uždegė dagtį. Šviesa iš karto apšvietė urvą. Staiga motina pradėjo šaukti: Išjunkite šviesą! Juk dabar matosi visos šiukšlės!! – ir kiekvienas užstojo savąją šiukšlių krūvą, kad tik nepažįstamasis jų nepamatytų. Nepažįstamasis, visa matydamas ir suprasdamas, tepasakė: išneškite visas šiukšles lauk! Ir jų nebeliks! – neužtruko nei 10 minučių ir visas urvas buvo švarus. Tada visi jie susėdo prie stalo, gėrė šiltą arbatą su medumi, šildėsi ir klausinėjo nepažįstamojo, kaip ten yra pas dangiškąjį tėvą. Togeliams tai buvo didžiulė šventė, taip pat – viso jų ilgesio išsipildymas. Žinoma, mažiesieji togeliai tądien neturėjo eiti miegoti, tiesiog viskas buvo pernelyg gražu.
Taigi visai kaip nepažįstamasis, dangiškojo tėvo sūnus, togeliams atneša šviesą ir ugnį, ir visai „netyčia“ išmeta lauk visas šiukšles, taip yra ir su Jėzumi. Mums JĮ atsiuntė Tėvas tam, kad turėtume vilties šviesą, gyvenimo ugnį ir kad išmestume visas nuodėmių šiukšles bei nusimestume slegiančius kalčių kalnus. JIS myli mus ir niekada nepamirš, visai kaip ir togelių. Vien tik JAME yra išgelbėjimas. Todėl JO vardas yra: Jėzus Kristus, Gelbėtojas, yra su mumis!

Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą,
gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė.
Tu išaukštinai tą tautą, suteikei jai didį džiaugsmą.
Tavo akivaizdoje jie džiūgauja,
lyg pjūties džiaugsmu, lyg dalydamiesi grobiu.
Nes tu sutriuškinai juos slėgusį jungą,
jų pečius lenkusią kartį,
jų nuožmaus prievaizdo lazdą, kaip anuomet, Midjano dieną.
Nes visi sandalai karių, trypusių mūšio maišatyje,
visos jų skraistės, išvoliotos kraujyje, bus sudeginta, pamaitins ugnį.
Nes kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums!
Jis bus mums valdovas. Jo vardas bus “Nuostabusis Patarėjas,
Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis.”
Jo viešpatavimas be ribų, o taika begalinė.
Izaijo 9, 1-6

Ramybės Kunigaikštis – 2021.12.24

Kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas.
Izaijo 9, 5

” ….  Ant jo peties viešpatavimas, jis bus vadinamas Nuostabusis, Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis.”

Aleliuja, Sūnus gimė! Pažadėtasis, Mesijas, Kristus ir Išganytojas! Jėzus atėjo, priėmė žmogaus pavidalą, gyveno mūsų gyvenimą ir uždengė prarają tarp Dievo ir žmogaus: dabar taika tarp Dievo ir žmogaus!
Piemenėliai laukuose tai patyrė, kuomet pamatė atsivėrusį dangų ir dainuojančius bei šokančius angelus. Visa danguje džiūgavo, kai Jėzus gimė. Tik velnias pradėjo drebėti iš baimės. Štai naktis praėjo, ateina šviesus rytas!
Trys išminčiai atkeliavo iš Rytų. Jie žavėjosi kūdikiu. Meldėsi JAM ir atnešė dovanų. Tai naujai užgimęs Karalius! – o guli tvartelyje, ėdžiose. Kas gi tai supras?
Jėzus yra Ramybės Kunigaikštis. JIS atneša taiką ten, kur tik ateina. Tai buvo Lozorius, Zachiejus, Petras, Paulius, Marija ir Morta, visiems JIS atnešė ramybę. Tau taip pat JIS suteiks dangiškąją ramybę. Ji kur kas stipresnė nei protas, ji išsilaiko ilgiau nei chaosas, ji išsiplečia širdyje ir persmelkia visą žmogų. Leisk JAM būti Karaliumi savo širdyje, tuomet JIS ateis ir atsineš ramybę. Aleliuja!!

Dėkoju, Jėzau, kad atėjai! Tu palikai dangų tam, kad galėtum įkurti taiką tarp Dievo ir žmogaus, – ir tai įvyko ant kryžiaus. Dėkoju už Betliejaus naktį, žvaigždę ir atsivėrusį dangų. Angelai džiūgavo ir aš taip darysiu!! Aleliuja!!!

Išganytojas yra čia!

Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.
Evangelija pagal Luką 2, 10 – 11

Prieš 2000 metų įvyko didi šventė. Dangus buvo atviras ir piemenys galėjo matyti, kaip angelai dainavo, šlovino Dievą ir džiūgavo! Taika žemėje, tai buvo noras, pagaliau tapęs tikrove: gimė Gelbėtojas ir Išganytojas! VIEŠPATS pagaliau yra čia!
Kas būtų, jei Jėzus nebūtų gimęs? Toliau viešpatautų siaubas ir smurtas. Tačiau JIS yra čia, VIEŠPATS, Mesijas, Išganytojas ir Gelbėtojas! JIS parodė ženklą neteisybei ir įvykdė Savo teisingumą.
Kas būtų, jei Jėzus nebūtų gimęs? Mes nežinotume nieko apie Dievą, viltį, šviesą. Gyventume kaltėje ir tamsumose. Taip, tai tikrai be galo didis džiaugsmas danguje ir žemėje: Išganytojas yra čia!
Nojui baigus statyti laivą, tai taip pat buvo didelė šventė. Daugelį mėnesių jis dirbo prie laivo ir tai pavyko – laivas buvo pastatytas. Tad prasidėjo išsigelbėjimas. Ir visi, buvę laive, buvo išgelbėti. Kaip stipriai jie džiaugėsi!
Jėzus yra čia dėl mūsų. JIS – mūsų laivas. Jame būsime saugūs, net jei pasaulis žlugtų.
Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta. Ir mes taip darykime! Džiaukimės Dievo darbais, mūsų Išganytoju, Gelbėtoju! Šlovinkime ir dėkokime! Juk viskas yra taip, kaip sako JIS.

Dėkoju, Jėzau, kad esi čia! Dangus atviras man. Taip, aš laikausi Tavęs, lyg būtum mano laivas. Kiekvienoje situacijoje ir bet kuriuo metu Tu esi mano Gelbėtojas, Išganytojas. Taip, mano Gelbėtojas yra čia!

Kraujo kaltė – 2021.12.2​3​

Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos,
taps baltos kaip sniegas.
Nors būtų raudonos kaip purpuras,
taps kaip vilna.
Izaijo 1, 18

Yra dauguma žmonių, kurie nusidėjo kraujo kalte ir neranda ramybės. Tokiems žmonėms galioja šis Dievo pažadas. Tik Jo atleidimas gali iš tiesų ištrinti šią kaltę, net ir iš sąmonės.
Abortai yra kruvinas dalykas. Kai kurie galvoja, kad pradžioje atsiradęs vaikelis yra tik krūva ląstelių, bejausmis ir be jokios esybės. Bet 3 mėnesių žmogus yra jau pilnai susiformavęs, turi rankas ir kojas, ausis, šonkaulius ir nosį, baimės ir nerimo jausmus. Daugelis mamų ir tėčių po aborto išgyvena stiprius kaltės jausmus ir daugumai iš jų reikia tablečių nuo nemigos ar kitų psichotropinių vaistų. Ne tik abortas yra siaubingas dalykas, bet ir būsena po jo. Net ir laikui bėgant netampa nei kiek lengviau, šio prisiminimo negalima užgniaužti.
Todėl Dievas rašo šią eilutę Izaijo knygoje: nors tavo kaltė yra skaisčiai raudona, Aš noriu tave padaryti baltą ir nekaltą kaip sniegą, kaip mažą, baltą ėriuką.
Jėzus išpirko kraujo kaltę ant kryžiaus, kai Jis pats ten kabojo kruvinas ir sumuštas. JIS prisiėmė bausmę, ir Dievas šią auką priėmė. Dabar Jis nebenori bausti, JIS nori, kad atleidimas galiotų ir tiems žmonėms, kurie nusidėjo kraujo kalte. JIS nori jiems duoti naują gyvenimą, naują šansą ir išgydyti net prisiminimus ir gėdą. Mes niekada neužmiršime, bet daugiau neskaudės ir sąžinė pagaliau nuraminta.
Atnešk Jėzui savo kaltę!

Prašau, atleisk man, kad aš šį ir tą padariau ir apvalyk mane! Jėzau, aš tikiu, kad Tu už mane kentėjai ir už mano kaltę sumokėjai! Ačiū, Tu mane išlaisvinai nuo kaltinimų! Prašau, duok man naują gyvenimą ir naują šansą! Ateik į mano gyvenimą ir Tu valdyk mano širdį!

Laikas ramybei ir santarvei – 2021.12.2​2​

Jei atsigręšite ir nusiraminsite, būsite išgelbėti,
tik ramume ir pasitikėjime yra jūsų stiprybė.
Izaijo 30, 15

Dabar kalėdiniu laikotarpiu iškyla daug prisiminimų. Daugelis žmonių ilgisi savo šeimos, savo tėvynės, savo namų, – o visgi jie yra taip toli. Arba tarpusavio ginčai taip sukiršino žmones, kad jie negali sueiti drauge. Kaip tik Kalėdų metu iškyla vienatvės, praradimo ir neramybės jausmai. Todėl kai kurie mieliau dirba arba kažkuo svaiginasi. Sprendimų nėra, taip mąsto jie.
Tačiau Jėzus atėjo, kad mes turėtume ramybę! Ramybę su Dievu ir visais žmonėmis! Kelias į ten aprašytas mūsų eilutėje aukščiau.
Kaip gerai, kai žmogus randa savo vietą prie Tėvo širdies, tuomet gyvenime yra ramybė. Nes Dievas yra šis ramybės polius. Kaip gerai, kai žmogus suranda Taip savo gyvenimo keliui; – tai įvyksta tik tada, kai pripažįstama, kad virš visko stovi Dievas ir viską laiko rankoje, ir klaidas, ir klystkelius ir nesėkmes. Kaip gerai, kai atleidimas išsprendžia ginčą ir galima vėl ištiesti ranką, būtent šeimoje.
Kaip gerai, kai Dievo Dvasia mus apginkluoja jėga ir drąsa, nors būtume ir seni, kad galėtume linksmai eiti savo keliu. Savo naštas mes galime atiduoti Jėzui, JIS pasirūpins jomis.
Kaip gerai, kad Jėzus atėjo ir atliko sutaikinimą! JIS padeda mums atleisti ten, kur buvome stipriai sužeisti. Tada Jis išgydo žaizdas, kad jų daugiau neskaudėtų. Kaip gerai, kad Jis atleidžia mums ir mūsų nesėkmes, o ten, kur mes gėdijomės, Jis išgydo gėdą. Tada vėl linksmai ir su palengvėjimu galime žiūrėti į veidrodį!
Taigi VIEŠPATS yra mūsų išgelbėjimas ir pagalba visuose dalykuose. Išnaudokime šį laiką išgydymui ir pertvarkykime naujai savo kelius. Kaip gerai, JIS vis dar yra VIEŠPATS!!

Ačiū Jėzau, ir sunkiu metu aš randu ramybę Tavyje, prie Tavo širdies. Ačiū, Tu supranti mane ir mano skausmą, ir mano nusivylimus. Tu padedi atleisti ir viską pradėti iš naujo. Tu esi mano šviesa, mano viltis, mano ramybė ir išgelbėjimas!!

Šviesa ir tamsa – 2021.12.2​1​

Jėzus sako:
Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą.
Jono 8, 12

Yra diena ir naktis, šviesu ir tamsu, yra šviesa ir tamsa, vasara ir žiema, kalnas ir slėnis ….viskas keičiasi. Ir gyvenime yra panašiai, yra linksmų, gerų, šviesių dienų ir tamsių, apniukusių, beprasmių dienų. Kokios puikios yra šviesios dienos, kai šviečia saulė, kai mes esame viršukalnėje! Ir kokios baisios ir nykios yra blogos dienos …
Jėzus sako, kad Jis yra su mumis per visas dienas, taigi ir geru, ir blogu metu. JIS juokiasi su mumis ir verkia su mumis. Vienam yra sunku tinkamai džiaugtis, vienam ir sielvartas yra beviltiškas. Kaip gerai, kad savo širdyje turime Jėzų, tai Jis džiaugiasi su mumis ir guodžia mus tamsiomis dienomis.
Jėzaus vardas turi galingą jėgą. Kaip dažnai žmogus prieina pabaigą, nori viską mesti, nemato išeities, tik beviltiškumą, vienatvę, nykumą ir tamsą. Tačiau ištarus Jėzaus vardą, užsidega šviesa, galinga šviesa, išsklaidanti tamsą. Tuomet atsiranda nauja viltis, ir paguoda atgaivina mūsų širdį. Prie Jėzaus rankos iš karto galime vėl vaikščioti linksmi. Tai padaro galingas Jėzaus Kristaus vardas.
JIS yra pasaulio šviesa. Be Jo visur yra tamsa, o su Juo einame į šviesą. JIS daro mūsų širdis šviesias, šiltas, laimingas ir patenkintas, nors išorinė tamsa dar būtų čia. JIS yra galingas VIEŠPATS.

Ačiū Jėzau, Tu išsklaidei mano tamsą! Su Tavimi galiu būti džiaugsmingas! Pas Tave yra paguoda ir saugumas, viltis ir ramybė! Ačiū!!!