Nė AŠ tavęs nepasmerksiu

Auštant Jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie Jo, o Jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į Jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O Tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami Jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, Jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės.Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant vyresniaisiais. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie.“ Jėzus jai tarė: „Nė AŠ tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk.“
Evangelija pagal Joną 8, 2-11

Prieš keletą dienų mano mažasis vieną vakarą manęs paklausė, ar Dievas tikrai atleido visas jo nuodėmes. Tad galėjau jam atsakyti, jog Dievui nėra sunku atleisti jo nuodėmes. Nes JIS mano mažąjį labai myli, – daug stipriau net už mane! Ir taip, kaip aš jam iškart atleidžiu kiekvieną jo kaltę ir net pamirštu ją, lygiai taip pat elgiasi su juo ir Jėzus. Aš juk nerenku vaikų nuodėmių savo širdyje, kol ši apkarsta. Ne, aš atleidžiu jiems visas jų klaidas ir nuodėmes; nes jie – mano vaikai! Esu įsitikinęs, jog iš jų išaugs geri žmonės. Toks yra tėvas savo vaikų atžvilgiu. Ar Dievas turėtų būti kitoks?! JIS nėra smulkmeniškas asmuo, viską užsirašinėjantis į savo knygą ir po to atsiteisiąs su mumis. Jei mes esame Jo vaikai, Jis iškart ir mielai mums atleidžia. Juk JIS yra mūsų Tėvas! Žinoma, kartais mano mažasis nusipelno bausmės. Tuomet man būna be galo sunku. Tai turi būti prasminga bausmė, kad jis rastų teisingą kelią ir savo elgesio nebekartotų. Tačiau, jei aš pastebiu, kad jam iš tikro gaila dėl savo poelgio, aš palengvinu bausmę arba visai atleidžiu jį nuo jos. Dievas lygiai taip pat elgiasi su mumis: JAM be galo sunku mus bausti, nes JIS mus labai myli. Todėl Jėzus bausmę ir pasmerkimą už mūsų nuodėmes prisiėmė sau, kad mus nuo to išlaisvintų. Tokia yra Dievo Meilė!

Dėkoju, Jėzau, kad mane TAIP myli, kad atleidi man visas mano kaltes! Tu vietoj manęs leidai pasmerkti ir nubausti save. Dabar esu laisvas Dievo vaikas. Oi, kaip gera, kad Tu kaskart iš naujo atleidi man kaltes ir aš galiu būti Tavo mylimas vaikas! Ačiū!

Laiminti priešą  –  2020.09.06

Viešpats pakreipė Jobo dalią, kai jis pasimeldė už savo bičiulius.
Jobo knyga 42, 10

Žinote, kaip prastai ėjosi Jobui. Jam teliko plikas gyvenimas. Visą turtą prarado, neteko ir sveikatos, artinosi mirtis. Nėra atsakymo į klausimą: Kodėl? Ir tada pasirodo Dievas su visu Savo spindesiu ir šlove, ir Jobas turi pripažinti: Iki šiol pažinojau Tave tik iš garso, tačiau dabar regiu Tave. Negaliu ginčytis su Tavimi dėl savo vargo, nes Tu esi aukščiau visų dalykų. Tu visa žinai, viskam Tu turi tikslą ir žinai visa ko prasmę. Tu esi visažinis, o ne aš. – Štai taip jis nusižemino prieš Dievą, kurį buvo smarkiai apkaltinęs. Ir taip savo širdies rūstybę jis numalšino Dievo akivaizdoje.
Dievas norėjo sunaikinti tris draugus, kurie blogai kalbėjo apie Jobą. Tačiau JIS pasakė jiems: eikite pas Jobą, kad šis užtartų jus maldoje! Jeigu jis jus užtars, aš jums irgi būsiu gailestingas. – Ir draugai nuėjo pas Jobą bei paprašė, kad šis nuneštų už juos auką Viešpačiui.
Jobui tikrai nebuvo lengva susitikti su šiais vyrais. Žinoma, sukilo keršto jausmai, taip pat kartėlis bei pyktis. Nepaisant to jis paaukojo auką už šiuos tris vyrus bei meldė Dievą jiems atleidimo.
Tai buvo valingas Jobo sprendimas atleisti bei užtarti. Dėl to Dievas labai palaimino Jobą! JIS įgalino atleidimą Jobo viduje, kad šis kiltų iš visos širdies. JIS padėjo užtarimo maldoje, taip ji kilo iš širdies gelmių.
Taip vyksta ir su mumis, kuomet atleidžiame savo priešams ir meldžiamės už juos užtarimo malda. Tuomet mūsų siela tampa laisva ir sveika. Kartėlis, kerštas, tamsybės bei pyktis išnyksta ir palieka vietos Dievo ramybei. Gerai tam, kuris atleidžia ir laimina savo priešą!!

Viešpatie, Tu daug pažadų sudėjai į atleidimą. Tikrai, Viešpatie, padėk man atleisti, nes man tai ne visada lengvai sekasi. Padėk man Tavo akimis pamatyti piktadarį ir mylėti jį, kaip kad Tu myli. Padėk man jį laiminti! Dėkoju, kad Tu išlaisvini mano širdį nuo kartėlio ir savigailos!!

Kelias į gyvenimą  –  2020.09.05

Jėzus sako:
O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa.
Evangelija pagal Matą 7, 14

Nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo įeinančių ……   (Eil. 13)
Kai kurie žmonės nemėgsta priiminėti sprendimų. Jie paprasčiausiai lieka ten, kur yra. Tada jie esa didžiulėje minioje ir lieka nepastebimi. Bet tokiu atveju tu nenusistatai savo kelio, nei savo tikslo. Tu paprasčiausiai plauki pasroviui.
Jėzus mano, kad mes turime būti aktyvūs, jeigi norime eiti keliu į gyvenimą, keliu į dangų, keliu pas Dievą. Tam reikia tokio sprendimo: Be manęs! Eikite visi, kur tik norite; – aš neisiu. Aš eisiu savo keliu. Aš noriu pas Jėzų. Dievas man yra svarbus. Noriu gyventi JAM.
Ir kai tik tu priimsi šitą sprendimą, nuolat turėsi vis iš naujo nuspręsti, ar pasilieki šiame kelyje, ar ir vėl eini kartu su mase. Truputis melo? Nieko tokio, taip daro kiekvienas! – Truputis svetimos nuosavybės? Nieko tokio, visi taip daro! Tai kieno vaikas tu tuomet esi? Kas yra melo tėvas, o kas yra kelias, tiesa ir gyvenimas?
Durys į gyvenimą ankštos. Su visu savo bagažu nepralįsi. Jį reikia iš anksto išsikrauti, visą bereikalingą naštą, visas kaltes, visus rūpesčius…… visa tai nuo tavęs nuims Jėzus, tam, kad tu nevaržomas galėtum eiti siauru, stačiu keliu. Kelias yra siauras. Nėra vietos piknikui. Nėra kur išsisukti iš kelio ar jį palikti. Gerai pagalvok!
Bet tikslas visa sutvarko: mes priklausome Jėzui, mes turime asmeninį priėjimą prie dangiškojo Tėvo, kaltės atleistos, Šventoji Dvasia mus veda, mes esame naujas kūrinys, kupinas džiaugsmo bei ramybės. JIS gyvena mumyse, kokia tai privilegija!
Jėzus mirė ant kryžiaus dėl manęs. JIS atidavė viską, net ir Savo gyvenimą. Argi aš turėčiau JAM atiduoti mažiau? Ar turėčiau sau ką nors pasilikti? Ar turėtų kas nors būti man svarbesnis už Jėzų?

Jėzau, noriu sekti Tavimi, net kai vartai ankšti, o kelias siauras. Žinau, Tu neši mane, kai būna sunku. Ir Tu visada šalia, kol aš einu Tavuoju keliu. Kaip gerai būti kartu su Tavimi!!

Harmonija ir vienybė  –  2020.09.04

Štai kaip gera ir kaip malonu,
kur žmonės gyvena vienybėje!
Psalmė 133, 1

Buvau susitikime, kur šlovinome Dievą iš visos širdies ir visa gerkle. Tai buvo gera! Sienos siūbuoja, kai šimtai vyrų Viešpatį šlovina!
Šlovindami pastebėjome, kiek drąsos Viešpats suteikė maldai, kiek valdžios ir galios slypėjo maldoje! Tikrai, vienybė ir harmonija yra tokios svarbios.
O tada atėjo priešas ir vienas iš mūsų visą naktį knarkė bei nedavė miegoti kitiems. Štai vienas 6 val. ryto jau buvo išsimiegojęs, o kiti tuo metu tik užmigo. Vienybė dingo. Vyravo pyktis. O kaip bendra rytinė malda? Tai tebuvo žodžiai, be jėgos ar galios.
Taip, tokia smulkmena gali visa sutrikdyti! Ar dabar supranti, kodėl bažnyčiose ir pamaldose yra tiek mažai galingų maldų ir kodėl po maldų tiek mažai kas teįvyksta? Nes nėra vienybės arba elgiamasi taip, lyg viskas būtų tvarkoje, nors graužia širdyje!
Čia padeda tik viena: Nuolat atleisti, kiekvieną smulkmeną. – Ir, žinoma, reikia ieškoti išeičių bei sprendimų. Tai puikiai sekasi, jeigu yra abipusė pagarba. Tuomet greitai ir vėl atstatoma vienybė arba ji tiesiog niekur nedingsta!
Kai žmonės statė Babelio bokštą, Dievas susimąstė. JIS manė, kad kadangi jie kalba viena kalba ir laikosi visi kartu, jiems nieko nebebus neįmanomo. – Tačiau žmonės sugalvojo maištauti prieš Dievą. Ir mes vieningai stovime Viešpaties pusėje, kad viskas žemėje JAM būtų įmanoma. JAM reikia mūsų vieningos maldos, kad JIS galėtų veikti! JIS nori atlikti didžius dalykus. Ar stosime JAM skersai kelio su savo menkniekiais, ar padėsime JAM susivienydami?
Vienybė – tai harmonija vienas su kitu, nuolankumas vienas kitam, pagarba kitam, kito buvimo vertinimas, draugiškumas bei kantrybė vienas kitam. Vienybė taip pat reiškia bendro tikslo siekimą; nepaisyti klaidų, nepriimti taip rimtai savo norų bei jautrumų bei nepaisant viso to būti priimtam. Nebūti durų kilimėliu kitiems, tačiau patarnauti savo noru.
Mūsų vienybė su Jėzumi kitiems yra ženklas, kad tikėjimas yra teisingas ir kad Jėzus yra Viešpats. Nes kitur dėl to kyla ginčai, pavydas, kova, intrigos bei blogi gandai. Atiduok Viešpačiui garbę ir visa JAM paaukok, kad negriautum vienybės su savo broliais ir seserimis! JIS nori padaryti tave šios harmonijos nariu, svarbia JO maldos komandos dalimi!

O Viešpatie, atleisk man, kad tiek daug dvejonių turėjau dėl savo brolių ir seserų! Aš noriu atleisti, – meldžiu, padėk man juos mylėti. Parodyk man, kaip Tu matai bei mokyk mane regėti Tavo akimis!

Gyvasis vanduo  –  2020.09.03

Jėzus sako:
O kas gers vandenį, kurį Aš jam duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.
Evangelija pagal Joną 4, 14

Jėzus kalba apie Šventąją Dvasią. JI yra gyvasis vanduo. JI numalšina bet kokį troškulį. JI srūva iš mūsų ir kuria gyvenimą mumyse bei aplink mus.
Jėzus nori mus visiškai užvaldyti. Visos mintys turi būti JAM pavaldžios ir suktis taip, kaip JAM patinka. Visos fantazijos turi rikiuotis pagal JĮ. Mūsų veiksmai turėtų tapti tokie, kaip veikia Jėzus. JIS turi mus visiškai persmelkti tam, kad taptume žmonėmis pagal Dievo atvaizdą.
Tik dar trukdo vidinis nepasitenkinimas, blogos fantazijos, skubantis liežuvis, išdidumas ir pavydas. Nesusitaikymas griauna mūsų ramybę, pavydas neleidžia kilti dziaugsmui, netikėjimas griauna užtikrintumą, kad būsime išgelbėti.
Dėl to taip yra svarbu, kad mes visiškai atsiduotume Jėzui ir pašalintume visa, kas trukdo mūsų bendrystei su JUO. Kitaip mes niekada nepasieksime ramybės bei pašaukimo, kuriuos JIS dovanoja mums.
Šventoji Dvasia dvelkia virš mūsų gyvenimų ir nori juos įtakoti. JI tarsi “peri” virš mūsų vaikų ir kolegų, laukdama, ką gero galima iš jų gyvenimų padaryti. JI regi sunkumus bei problemas, apgalvoja, kaip JI galėtų padėti.
Kituose vertimuose skamba taip: “Iš jo vidaus plūs gyvojo vandens upės.” – Tai taip vaizdinga, kad galima įsivaizduoti, kaip Dievo Dvasia per mus teka šalia esantiems žmonėms.
Kai mano vaikai serga, melsdamasis uždedu ant jų rankas ir jie patiria, kaip Dievo Dvasia veikia. Tai jiems palieka itin teigiamą įspūdį. Kuomet namų aplinkoje vienas už kitą meldžiamės, taip pat uždedame rankas. Dievas veikia visada, kai tik mes meldžiamės; – ne visuomet būtent taip, kaip mes norime, bet atsižvelgdamas į mūsų maldą, JIS visad veikia teigiamai.
Evangelijos pagal Morkų pabaigoje Jėzus patvirtina, kad mes turime dėti kitiems rankas. JIS norėtų veikti tokiu būdu. (Bet JIS veikia ir per atstumą, rankų uždėjimas tikrai nėra vienintelis “veiksmingas” maldos būdas).
Ten, kur teka Dvasia, ten kuriasi gyvybė. Visai kaip dykumoje, kai lyja. Tuomet vienu metu pražysta tūkstančiai gėlių. Arba vandens turinčios oazės dykumoje, jos taip traukia daugelį karavanų. Tiek daug sričių yra mūsų gyvenime, kur gyvasis vanduo yra toks reikalingas!

Viešpatie, aprūpink mus gyvuoju vandeniu! Mums jo reikia! Mūsų kūnui reikia išgydymo ir jėgų, mūsų sielai reikia naujos drąsos ir vilties, mūsų tikėjimui reikia atgaivinimo ir šilumos! Meldžiu, tegul gyvasis vanduo teka į mus, o tada toliau į kitus žmones!!

VIEŠPATIES žodis yra gyvas – 2020.09.02

„Ar mano žodis nėra kaip ugnis? ­Tai VIEŠPATIES žodis. ­Kaip trupinantis uolą kūjis?”
Jeremijo 23, 29

VIEŠPATIES žodis yra gyvas. Tai energija, galinti išjudinti bet ką ir netgi iš nieko sugebanti sukurti kažką visiškai naujo. Dievo Žodis turi didžiulę galią!
Taip pat ir mūsų žodžiai turi didelę galią. Kartą motina besipykdama su dukterimi pasakė: Geriau būčiau pasidariusi abortą, nei tave gimdžiusi. Praėjus keletui dienų dukra paliko tuos namus ir praradusi viltį bei savigarbą, jautėsi visiškai sužlugdyta. Tuo tarpu kita motina nuolat girdavo savo vaiką. Ypač, kai jis nupiešdavo ką nors gražaus. Taip šis vaikas tapo pasaulinės reikšmės dailininku. Mamos palaikymo žodžiai suteikė jam daug drąsos.
Dievo Žodžiai mūsų gyvenime taip pat yra padrąsinantys! Jie neteisia ir nežeidžia mūsų. Apie mus turimos informacijos Dievas niekada nenaudoja tam, kad mus nubaustų. JIS nori, kad Jo žodžiai degtų mumyse kaip ugnis, kad veiktų kaip kūjis, trupinantis nuodėmių uolas ir neapykantą. Savo Žodžiu JIS sugriaus kiekvieną mūsų jausmuose, mintyse ir darbuose pastatytą priešo sieną. JIS yra mums paruošęs meilės žodžius; JIS galvoja apie mus tik gerai; JIS yra rūpestingas Tėvas tyliomis valandomis; JIS suteikia naują kryptį, naują viltį ir naują drąsą. JIS yra tas, kuris bet kurioje situacijoje sako mums: Aš Tave myliu. Aš palaikysiu Tave, net kai kiti iš Tavęs juoksis. Net jei Tavo tėvas ir motina Tave pamirš, Aš niekada Tavęs nepamiršiu. Taip, Tu esi mano mylimas vaikas!

Dėkoju, Tėve, už Tavo meilės žodžius! Tavo žodžiai turi didžiulę galią, ir jie keičia mano gyvenimą! Ištark tik vieną žodį ir mano siela pasveiks! VIEŠPATIE, tyloje aš noriu klausytis Tavęs; prašau, kalbėk man tiesiai į širdį!

Ką tokio peri Dievas  –  2020.09.01

Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų.
Pradžios knyga 1, 1-2.

Įdomu tai, kad jau antroji Biblijos eilutė kalba apie Dievo Dvasią; – o kai kurie niekada nenori apie JĄ girdėti. Pirmoji eilutė kalba apie Dievą, kaip JIS sukūrė dangų ir žemę. Bet jau antroji eilutė kalba apie Šventąją Dvasią, kaip JI dvelkė viršum vandenų bei iš ten žvelgė, ką galima iš viso to padaryti.
Žodis “dvelkti” reiškia kažką panašaus į vištų perėjimą ant kiaušinių. Jos turi juos išperėti, sėdėti ant jų ir laukti, ir kartais pasižiūrėti, ar jau kas nors vyksta …. Taip ir Šventoji Dvasia “išperėjo” kūriniją. JI dvelkė viršum, perėjo, o tada pradėjo rastis, JI pradėjo kurti, daryti tvarką, kviesti naujam gyvenimui, kurio iki tol dar nebuvo.
Panašiai Šventoji Dvasia veikia ir virš mūsų gyvenimų. Ką galima iš jo padaryti? Ką galime išperėti? JI dvelkia viršum mūsų, nenustoja rūpintis, kol kas nors nebus išperėta. Tai priklauso nuo temperatūros perėjimo metu. Kai kurie žmonės yra šalti ir nejautrūs Dievo Dvasiai. Kai kurie užsidega ir aiškina viską savaip bei lekia paskui kiekvieną vėjo pūstelėjimą. JI laukia tinkamo momento, kol galės pradėti daryti Savo darbą. JI laukia mūsų Taip, mūsų pritarimo.
Visai kaip anuomet, JI nori išperėti kažką nuostabaus. Anuomet tai buvo kūrinija, šiandien tai yra naujas žmogus – jis taip pat yra naujas kūrinys Jėzuje Kristuje.
Tuomet JI turėjo daug vilties bei daug idėjų. Taip šiandien yra su mumis: JI turi daugybę gerų idėjų, kaip mes galime būti panaudoti Dievui, kaip JI gali mus formuoti, kokią formą JI pati gali įgyti mumyse ir kaip per mus JI norėtų pakeisti žemę. JI turi nuostabių tikslų tau.

Dėkoju, Jėzau, Tu suteiki mums Šventąją Dvasią, kuri turi vesti mus Tavaisiais keliais. Dėkoju, Ji keičia mus pagal Tavąjį atvaizdą. Dėkoju, Ji turi man gerų idėjų. Dėkoju, kad Ji gyvena manyje!!!

Neatmokėkite piktu už pikta – 2020.08.31

„Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse. Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, ­ sako Viešpats. Verčiau, jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu krausi žarijas ant jo galvos. Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu.“
Laiškas romiečiams 12, 17-21

Pasididžiavimas, savanaudiškumas ir nerami, pykčio kupina širdis, priveda prie konfliktų. Tokie žmonės gyvena beatodairiškai ir skaudina kitus. Jėzus nori, kad ginčo metu elgtumėmės taip, kaip Jis. Jis meldėsi už Savo priešus ir kankintojus, net ir tuomet, kai Jį nekaltą prikalė prie kryžiaus. Jeigu mes nekerštaujame, tai jau yra didelė pažanga! Keršto metu sąmoningai siekiama blogio kitam. O Jėzus, dėl mūsų pačių sąžinės tyrumo, visiškai nenori kad tokie ginčai tęstųsi. Tik atleidimas gali nutraukti visus ginčus. O tuomet reikėtų žengti ir pirmąjį žingsnį susitaikymo link, bei linkėti kitam viso ko geriausio. Net tokių situacijų, kuriose buvome neteisingai kažkuo apkaltinti ar įskaudinti, geriau nepriminti ir susitaikant neprikišti. Tai vadinama „mirtimi sau“. Žinoma, toks kelias mums iš prigimties atrodo sudėtingas. Bet mūsų senoji prigimtis turėtų būti palaidota ir mumyse turėtų pradėti vyrauti Jėzaus prigimtis!
Dievui yra labai svarbu, kaip kiti žmonės elgiasi su mumis ir kaip mes elgiamės su kitais. JIS nuolat laiko Savo ranką virš mūsų, kad mums niekas nepakenktų. Jis leidžia daug kam įvykti; galbūt, norėdamas mus išauklėtų, galbūt, kad per tai įtikėtų kiti žmonės. Bet Jis pažadėjo, kad atlygins kiekvieną mūsų patirtą skriaudą.
Kiekvieno ginčo metu svarbiausia, kiek mes sugebame pasitikėti Jėzumi. Ar iš tiesų visos vadelės yra Jo rankose ar mums reikia mūsų pačių pagalbos?
JIS pažadėjo: Aš esu su Tavimi! Aš remsiu Tave savo teisumo dešine ir išgelbėsiu Tave iš bet kokios bėdos!

Dėkoju, Jėzau, kad Tu esi šalia! Tu nepalieki ir nepamiršti manęs. Net ir ginčo metu man nereikia kerštauti, nes visus rūpesčius galiu atnešti Tau. Tu rūpiniesi manimi. Aš noriu atleisti savo priešui ir linkėti bei daryti jam tik gera. Padėk man tai įgyvendinti! Dėkoju už tą giliai širdyje esančią taiką, kurią dovanoji man net didžiausio ginčo metu.

Jo ženklas viršum manęs yra meilė – 2020.08.30

Jo ženklas viršum manęs buvo meilė.
Giesmių giesmė 2, 4

Dievo įrašas virš manęs yra meilė. JIS mojuoja Savo vėliava virš manęs, kad priešas matytų: Štai mano nuosavybė! – o antraštė skelbia: mano mylimas vaikas.
Tikrai, JO ženklas vardu meilė. JIS ištarė man taip, kuomet aš gimiau. JIS tarė man taip, kai buvau dar vaikas ir kai tapau jaunuoliu. JIS tarė man taip, kuomet buvau maištingas ir užsispyręs, kai tyrinėjau pasaulio kelius, kai sirgau ir buvau silpnas, kuomet kentėjau po žlugusios santuokos, kai didžiavausi savo profesiniais gebėjimais, kai…. Visada JO ženklas virš manęs buvo meilė, nesvarbu kokioj situacijoj, ar nuodėmėje, ar santykyje su Dievu. Perskaityk dar kartą 1 laiško Korintiečiams, 13 skyrių, būtent ten aprašyta JO begalinė, beribė, besąlyginė meilė.
Dažnai galvojame, kad JO meilė liaujasi, kai tik ką blogo aš padarau. Tuomet Dievas nuo manęs nusisuka, arba aš nuo JO, – tai reiškia tą patį. Bet kokiu atveju mane graužia sąžinė ir aš pats apie save blogai galvoju. Taigi iš to sprendžiu, kad ir Dievas turėtų daryti tą patį: blogai galvoti apie mane ir būti manimi nusivylęs.
Tik tada, kai aš patikėsiu, kad Dievas iš tikrųjų mane myli, baigsis pasmerkimo bei teismo baimė, taip pat baimė prarasti Dievą. Tik tada, kai suvoksiu, kad JO meilė man iš tikrųjų yra be ribų, būsiu tikras dėl savo tikėjimo. Tuomet galiu nusidėti ar mirti, JIS vis tiek bus mano pusėje. (Žinoma, nusidedu ne iš malonumo ar tyčia, juk tai aišku, ar ne?)
1 laiške Jonui 4, 18 parašyta: “Meilėje nėra baimės, nes tobula meilė išveja baimę. Baimėje yra kančia, ir kas bijo, tas nėra tobulas meilėje.”
Supranti, kol bijai Dievo, JO meilė tavyje nėra tobula. Tol, kol apskritai baiminiesi tokių dalykų kaip liga ar mirtis, karas ar audra, avarija ar bedarbystė, tol tikėjimas tavyje dar labai labai silpnas. Bet jis turi augti, kad tu bet kokius dalykus įveikti galėtum, ypatingai baimę ir išgąstį. Tik tikėjimas Jėzumi nugali kiekvieną baimę! Nes JIS tai daro mūsų širdyje.

Jėzau, juk matai, mano tikėjimas kartais toks labai labai silpnas, o kartais aš netgi bijau Tavęs. Atleisk!! – ir leisk tikėjimui Tavimi manyje augti, kad nebebijočiau Tavęs, ligų ir kitų dalykų! Tu būk mano Viešpats, visiškai man vadovaujantis!!

Šviesa tamsoje  –  2020.08.29

Šviesa spindi tamsoje,
ir tamsa jos neužgožė.
Evangelija pagal Joną 1, 5

Buvo tikroji šviesa,
kuri apšviečia kiekvieną žmogų,
ir atėjo į šį pasaulį.
Jis buvo pasaulyje
ir pasaulis per jį atsiradęs,
bet pasaulis jo nepažino.
Pas savuosius atėjo,
o savieji jo nepriėmė. (9-11 eil.)

Taip nutiko Jėzui. JIS atėjo į Savo kūriniją, kad išpirktų žmones. Tačiau šie JO nepažino. Jie atmetė JĮ. Atėjo šviesa, o žmonės pasiliko tamsoje.
Manau, kad tamsa ir šiandien turi daug, labai daug galios. Tai nesiskiria nuo ankstesnių šimtmečių. Nors ir esam tokie apsišvietę, nors mokslas ir gali visa paaiškinti, nors turime ir šviesą, ir elektros energiją, gydytojus, psichologus ir ligonines…. tamsa yra tokia pati kaip ir Jėzaus laikais, o gal net ir blogesnė.
Yra tiek daug beviltiškumo, tiek daug svajonių dūžta, tiek daug nusivylimų, vienatvės, baimių… Vis dar egzistuoja tiek daug ligų, mirtinų ligų, ir mirties. Vienatvė globos namuose, neviltis vėžininkų palatose, vaikų badavimas…
Ir vis dėlto yra šviesa, pasirodanti kiekvienam žmogui: Jėzus. JIS yra viltis. Bet kaipgi galite JUO tikėti, jeigu JO nepažįstate? Kas skelbia gyvenimą Jėzuje? Jėzus norėtų išgelbėti kiekvieną žmogų, išlaisvindamas jį nuo visų kalčių ir nesėkmių, nugalėdamas mirtį, nugalėdamas visas baimes, nutraukdamas vienatvę, paguosdamas bet kokiuose nusivylimuose bei sukurdamas naują gyvenimą.
Bet žmonės nenori. Jiems patinka jų “mėgstamiausios nuodėmės” ir jie visai nenori jų paleisti. Jie patys nori būti viešpačiais bei spręsti ir neleisti Dievui kalbėti; – nors žemė yra JO nuosavybė, o mes iš tikrųjų turėtume kreipti žvilgsnį į JĮ.
Šis viešpatavimo troškimas ir egoizmas trukdo mums paklusti Dievui. Bet tai mus sulaiko ir nuo gyvenimo. Kaipgi galime gauti Dievo palaiminimus jeigu nepripažįstame JO kaip Dievo ir Viešpaties?
Yra vilties: Jėzus yra šviesa, prasikverbianti pro tamsą. Šaukis JO, šaukis “Jėzaus!” – ir JIS ateis. JIS išvarys tamsą!

Dėkoju, Jėzau, Tu esi Viešpats prieš visas tamsybes, nes šviesa visada yra stipresnė už tamsą. Tu gyveni manyje ir spinduliuoji manyje Savo šviesa. Dėkoju!