Autoriaus Archyvai: Frank Lauermann

Po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija ėjo aplankyti kapo.  … O angelas tarė moterims: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad jūs ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė.  … Jos greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams.
Mato 28, 1.5.8

Didelis palaiminimas laukia, kuomet ieškai Viešpaties ankstyvą rytą. Tuomet ateina tikroji kelio nuoroda bei kiti nurodymai dienai! Tuomet esi gerai apsiginklavęs prieš priešų ir žmonių antpuolius. Tuomet esi sustiprintas, turi drąsos, džiaugsmo bei jėgos.
Man regis, nieko nėra svarbiau, jeigu norima išlikti krikščionimi, o ne kaip daugelis kitų atsilikti krikščioniškame bėgime. Tyloje, – naktimis arba anksti ryte – Dievas aptarnauja savo klientus. Tada gauname nuorodas šiai dienai, rytojui ir visam gyvenimui.
Kai kurie žmonės mėgina patys per dieną kovoti, kiti kovoja visą gyvenimą. O kaip paprasta, visus rūpesčius bei sunkumus atiduoti Viešpačiui, juk JIS pažadėjo: Aš rūpinsiuos tavimi; niekuomet tavęs nepamiršiu ir neapleisiu. Linkime sau ko nors daugiau nei tik gyvenimo be rūpesčių?! – Jėzus mums yra tai paruošęs.
Dovanas gauname veltui, bet vis dėlto ir pasiimti jas reikia mokėti. Norėtum gyvenimo be rūpesčių, pasiimk jį pas Jėzų anksti ryte! Kokios susirūpinusios bei prislėgtos atėjo moterys prie kapo, ir kokios džiaugsmingos sugrįžo namo! Štai toks yra gyvenimas tikėjime.
Neturėtume ieškoti nukryžiuotojo Jėzaus, tačiau turėtume ieškoti Jėzaus, gyvojo Viešpaties! JIS yra visai kitoks negu kad mus moko daugelis bažnyčių. JIS yra gyvas, JIS veikia, JIS išlaisvina, JIS gydo, JIS suteikia viltį! Leisk JAM gyventi savo širdyje, leisk JAM ten būti pačiu svarbiausiu! – ir JIS viską padarys nuostabiai. JIS pasirengęs: Jūs nebijokite!

Dėkoju, Jėzau! Tavęs nebeliko kape, Tu prisikėlei ir tapai gyvas! Tu galingasis Dievo Sūnus, visoje žemėje darantis nuostabius dalykus. Tu esi Išganytojas, Atpirkėjas, Padėjėjas ir žmogaus Draugas! Tau patikiu savo gyvenimą; Tavo nurodymų ieškau ankstyvą rytą, nes tik Tu esi Viešpats ir juo turi pasilikti!

„Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą“.
Laiškas Galatams 6, 2

Kai buvau jaunas krikščionis, turėjau daug sunkumų, nes nebuvau toks krikščionis, koks įsivaizdavau turėjęs būti. Turėjau savo įsitikinimus apie įstatymą, dėl kurių žlugau. Tai buvo baisi būsena! Bet Dievo įstatymas visai kitoks. Tik to tada nesupratau. Tuomet skaičiau Biblijoje apie daugybę daugybę nurodymų, kuriuos Dievas davė Izraelio tautai. Beviltiškai pasimečiau…O mano bažnyčioje taip pat buvo daug įstatymų, koks turi būti krikščionis ir ko turi atsisakyti. Priedo – dar daugybė nerašytų taisyklių. Aš stengiausi, kiek galėjau, bet to neužteko. Tuomet Dievas manęs pasigailėjo ir parodė, kaip turiu tai suprasti teisingai. Jei pasilieku Kristuje, tuomet nebegaliu apvogti brolio, nes jį juk myliu. Negaliu primušti kaimyno, kurį Dievas myli. Nebegaliu meluoti, nes myliu Dievą. Ir svetimauti, nes myliu savo žmoną. Visus įstatymus įvykdau, jei lieku Kristuje. Ir dar daugiau: tikėjimas, per kurį meilė aktyviai reiškiasi, nedaro savo artimui nieko pikto; atvirkščiai, tik visa gera, kas tik įmanoma. Tam dovanojo Dievas man Šventąją Dvasią į širdį. Ji nori mane lydėti visuose procesuose, o aš – leisti Jam mane vesti. Tad nuo šiol nuodėmės pavojus slypi ne tame, kad aš nesilaikau kokio tai įstatymo, bet tame, kad aš nepakankamai įsiklausau į Dievo Dvasią, kuri kalba man per Bibliją arba veikia mano širdyje. Jei noriu gyventi pagal Dievo valią, turiu ieškoti Jo ir likti Kristuje.

Ačiū, Jėzau, kad išvadavai mane nuo įstatymo prakeiksmo! Padėk man visuomet Tavęs klausytis, ir kad Tavo meilė būtų mano mąstymo ir elgesio kelrodis. Tu išlaisvinai mane, tad nebenoriu gyventi po įstatymo botagu, net jei tai ir labai gerai skambėtų. Noriu gyventi Tavyje, mano mylimas Viešpatie!

Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane, …. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.
Mato 3, 11

Jėzus ypatingai pasitikėjo Jonu Krikštytoju. Ir vis dėlto: Jonas gali krikštyti tik vandeniu, jis juk tik žmogus. Dieviškus dalykus mes gauname tik iš paties Dievo, o ne iš žmogaus, net jei tas žmogus ir šventas.
Turime pasitikrinti save, ar mes linkę labiau tikėti bei dėti visas viltis į žmogų, kuris perteikia mums palaiminimus, ar tikėti ir viltis pačiu Dievu. Senieji izraelitai pasiuntė Mozę ant kalno, kad šis pasikalbėtų su Dievu. Patys sau jie mąstė: Eik, ir pranešk mums, ką ten Dievas kalbės. Mes baiminamės, jog mirsime.
Jėzus yra Šventosios Dvasios šaltinis. JIS siunčia Ją mums. Niekuo JIS yra mažiau patenkintas negu viskuo.
Jėzus yra žmonių ilgesys. Ramybę, džiaugsmą, meilę, Dievo priėmimą, slegiančių kalčių atleidimą, išlaisvinimą nuo prisirišimų bei priklausomybių, sielos harmoniją – visa tai galime rasti Jėzuje. Jeigu JIS yra tavo širdyje, tai ir visi JO turtai slypi tavo širdyje. Jeigu ieškai kompromisų, jeigu vieno ieškai čia, kito – ten, širdis yra tarsi skilusi, ji netampa laisva ir netampa vieniu su Dievu. Tik JIS vienintelis, tik Jėzus, yra kelias ir raktas į Dievo karalystę.
JIS dovanoja visas geras dovanas, taip pat ir Šventąją Dvasią. Mums reikia Dievo Dvasios mumyse, kad taptume dvasingi, o ne tik kūniški. JIS pakeičia mūsų mąstymą, jausmus, norus bei veiksmus taip, kaip tai patinka Dievui.
JIS iš tikrųjų krikštija ugnimi ir sudegina visa, kas stovi JAM skersai kelio. Visas mąstymo bei širdies purvas tampa atviras ir – jei tik mes sutinkame – JIS visą jį sudegina. Ugnis yra apvalanti! Ji atskiria beverčius pelenus nuo vertingo aukso bei sidabro.
Mums gali skaudėti, tačiau ugnis turi deginti. Ir JIS nesustos tol, kol mes prašysime JO mus apvalyti ir daryti šventais. Ugnis yra Dievo buvimas. Mums reikia tokio Dievo buvimo šalia. Kodėl gi tada turėtume būti krikščioniais? JIS turi mus paimti už rankos bei nuvesti iki Savojo tikslo.

Dėkoju, Jėzau, tik Tu dovanoji visas geras dovanas! Šventoji Dvasia man taip pat tinka! Meldžiu, man reikia Jos daugiau, kad mano gyvenimas labiau priartėtų prie Tavojo! Aš pats galiu kiek įmanydamas stengtis, bet niekuomet netapsiu šventas; – mano senasis, storasis Aš yra pernelyg stiprus. Bet Tu viską manyje gali įgyvendinti! Ateik, o Dievo Dvasia!

O angelas tarė moterims: Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas.
Evangelija pagal Matą 28, 5

Po to, kai Jėzus mirė ant kryžiaus, Jis buvo paguldytas į kapą. Tuomet atėjo šventasis Šabas, kuomet nieko negalima daryti. Bet pirmąją savaitės dieną, vos tik patekėjus saulei, moterys nuėjo prie kapo, kad pateptų Jėzaus kūną kvepalais. Bet Jo ten nebuvo. Angelas tarė moterims: : „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. JO čia nebėra, JIS prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta. JIS prisikėlė ….”
Jei ieškome Jėzaus, mūsų viltis ir pasaulio įsivaizdavimas dažnai sugriūva. Nes tai netiesa! Dievas pamažu eina su mumis žingsnis po žingsnio, kad mes pažintume tiesą – Jėzų. JIS labai skiriasi nuo to, ką mes pažįstame!
Ką mes galvojame apie Jėzų? Ką įsivaizduojame? Ar Jis tikras? Kodėl mes Jo ieškome? Ar tik siekiame Jo palaiminimo, išgydymo, klestėjimo, taikos, atleidimo? Yra tiek daug klausimų ir tiek daug klaustukų…
Todėl angelas pirmiausia sako moterims: „Nebijokite!“ Nes tai yra nuotykis ir kad rastume Jėzų, mums kainavo visą ankstesnį gyvenimą. JIS yra vertas, kad viską paaukotume. Bet mes visada baimingai žvalgomės atgal – mes pernelyg nesaugūs.
Bet jei norime Jį atrasti ir rasti, jokia kaina neturėtų būti per aukšta. Kaip manai, kodėl krikščionys Šiaurės Korėjoje aukoja savo gyvybes, bet neatsisako Jėzaus? JIS jiems to vertas. JIS yra jų gyvenimas ir net jų mirtis. JIS jiems viskas viskame.
Kas Jį iš tiesų rado, pasiekė tikslą. Jis kainavo jiems viską, savo gyvenimą, savo kietą, riebų Aš, ir visus savo norus ir tikslus. Bet JIS to vertas. Jame mes randame tai, ko mums reikia: ramybę su Dievu, kalčių atleidimą, sutaikymą, aukštesnį supratimą nei mūsiškis, džiaugsmą, kuris yra tiesiog dangiškas… Ko dar galėtume siekti gyvenime?

Ačiū, Jėzau! Radau Tave, ar, tiksliau, Tu radai mane! Ir dabar mano gyvenimas pagaliau turi prasmę ir tikslą. Tu pripildai mane dangiškąja ramybe, dovanoji ramybę ir džiaugsmą. Ko dar galėčiau norėti? Tavo širdyje aš esu saugus. Tu sakai man „taip“. Ir aš Tau sakau „taip“. Aš nenoriu ilgiau be Tavęs gyventi.

Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis.
Evangelija pagal Joną 21, 17

Jėzus pats viską žino, JIS pažįsta pačias giliausias mūsų širdies gelmes. Tačiau Petras nepažino savęs. Kartą, kai Jėzus pasakė, kad visi Jį išduos ir paliks, Petras, pilnas pasitikėjo savimi ir entuziazmo, tarė: „Aš niekada! Aš atiduosiu už tave savo gyvenimą! Bet Jėzus žinojo geriau. Dar prieš tai, kai gaidys užgiedos ir saulė patekės, tu tris kartus manęs išsiginsi.“ Ir kai užgiedojo gaidys, Jėzus pasuko galvą ir pažvelgė į Petrą. Tai persmelkė Petrą, nes Jėzus buvo teisus: tą naktį Petras tris kartus Jo išsigynė ir išdavė savo mylimąjį Viešpatį. Jis išėjo laukan ir gaudžiai pravirko.
Mūsų entuziazmas ir meilės jausmai greitai praeina. Negalime jais pasikliauti. Tai tik žmogiški jausmai ir sprendimai, kurie gali pasikeisti. Mūsų meilė Viešpačiui, pastatyta ant šių dievobaimingų jausmų, greitai atvėsta, kai kyla problemų. Kol tęsiasi šlovinimo naktis, mes Jį labai mylim, bet kai pavargstame, mūsų entuziasmas išblėsta.
Mūsų darbas Viešpačiui neturi būti mūsų meilės matuoklis. Priešingu atveju jis tampa liepsninga šiaudų ugnimi, kuri netrukus išnyksta, arba kažkuo varginančiu ir varžančiu.
Jėzus dažnai neklausia tokių gilių dalykų. Bet jis turėjo priežastį paklausti Petro: Petras turėtų žinoti, kiek jis, nepaisant jo nesėkmės, myli Viešpatį ir kiek jam reikia Dievo meilės. Ši meilė, kuri giliai įsišaknijusi širdyse per Šventąją Dvasią, negali būti nuslopinta, ši ugnis dega visą amžinybę. Dievo meilė per Šventąją Dvasią buvo išlieta į mūsų širdis. JIS pirmas mane pamilo, kai dar buvau pražuvęs nusidėjėlis, ir dabar aš myliu Jį iš visos širdies. Štai ką daro Šventoji Dvasia. Ir aš prašau Jo tai tęsti!
Šis meilės santykis su Jėzumi leidžia mums dėl Jo dirbti, gyventi ir tarnauti nepavargstant ir nenusilpstant. Mes tarnaujame ne žmonėms, kurie kartais yra sunkūs ir nedėkingi, bet Jam. Todėl nebėra nusivylimo.
Jėzus myli mus ir JIS klausia: „Ar myli mane? Ar gyveni mano meilėje? Ar nori, kad tavo širdis būtų užpildyta šitos dieviškosios meilės?“

Taip, Viešpatie, aš noriu! Man reikia Tavo meilės, net jei aš nuo jos ir atsitraukiu; ji yra tokia didelė ir įsiskverbia į mane taip giliai, kad beveik skauda! Bet noriu pripažinti, noriu būti mylimas; nes aš Tave myliu ir beveik mirštu, kaip Tavęs trokštu.

O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas liepsnojančias piktojo strėles.
Laiškas Efeziečiams 6, 16

Mūsų tikėjimas yra tai, kas leidžia mums laimėti. Mes patys vieni negalime pasiekti pergalės, bet mūsų Dangiškasis Tėvas niekada nepalieka tikėjimo vaiko likimo valiai. Jis tuoj pat skuba jam į pagalbą!
Kartais aš pastebiu tikinčiųjų beveik naivų tikėjimą. Jie meldžia Dievo parkavimo vietos savo automobiliui – ir suranda geriausią! Jie kažką pameta ir užuot ieškoję, meldžiasi: Jėzau, parodyk man, kur tai yra – ir suranda. Jie spinduliuoja dangišką ramybę, nepaisant ligų, skausmo ir daugybės sunkumų. Jie paprasčiausiai žino: Jėzus yra visai arti, kad galėtų padėti ir pakelti.
Taip iš tikrųjų šaudo piktasis ypatingai į tikinčiuosius, bet tikėjimo skydas užgesina liepsnojančias strėles. Jų Jėzus nepanaikina! Ir ne tik tai: po jų skydu randa vietos ir kiti. Užtarimo maldomis tikintieji apsaugo kitus.
Tikėjimas veikia! Galima būtų taip pasakyti. Tikėjimo ar netikėjimo skirtumai gana aiškūs. Ar kažkas krenta, ar stovi. Ar kažkas Jėzuje jaučiasi saugus, ar rūpesčiai ir nerimas atima ramybę. Ar kažkas kovoja už Jėzų, ar sėdi ant sofos ir nieko nedaro. Pirmieji mokiniai buvo pilni tikėjimo ir apie juos sakė: pagaliai šie vyrai atvyko ir į mūsų miestą. Tie, kurie visą pasaulį sujudino!
Ligoniai pasveiksta, Dievo Žodis, o ne žmogiškoji išmintis pamokslaujama, mirusieji prisikelia, tamsos jėgos priverstos trauktis… Jėzus sakė, kad tai Dievo Karalystės ženklai. Mūsų tikėjimo dėka tai įmanoma!
Mes turime stipriausią Viešpatį žemėje ir danguje. Kas Jam gali būti neįmanoma? Todėl džiaukimės šiandien, giedokime Jam gyriaus giesmes, dėkokime Jam ir kelkime džiaugsmingą triukšmą. Ir linksmai mėgaukimės šia diena. JIS yra čia!

Dėkoju, Jėzau, Tu esi man veiksmingas skydas, būtent tikėjimo skydas. Tu pats įsodinai jį į mano širdį, kaip mažą, jautrų augalėlį. Aš noriu juo rūpintis, kol jis taps didelis ir stiprus. Aš noriu Tavimi pasitikėti ir Tu niekada manęs nepaliksi ir nepamirši. Tavyje aš esu saugus!

Nebūkite liūdni, nes džiugesys Viešpatyje yra jūsų stiprybė!
Nehemijo 8, 10

Du keliautojai keliauja per mišką. Jau vėlu ir greitai sutems. Vis dėlto vienas iš jų tampa vis džiaugsmingesnis, o kitas – vis niūresnis. Kodėl? Ogi vienas jų žino: už dviejų kilometrų bus poilsio namai, ten bus šašlykų, keptų pupelių, bulvių, karštos arbatos ir puikiausio deserto. Šis malonumo numatymas jį drąsina; – o kitas šito nežino, dėl to jis tampa vis liūdnesis ir vis labiau susirūpinęs.
Ir dar viena istorija: du keliautojai eina per mišką. Vienas jų nosį nukabinęs, galvą nunarinęs. O kitas eina lengvai ir linksmai, pastebi gėles ir medžius, dainuoja sau. Kodėl? Na, vienas iš jų tempia sunkią savo kuprinę, o kitas ne; – jo kuprinė vežama mašinoje.
Ir ką bendro visa tai turi su mūsų eilute viršuj? Nagi, apmąstyk, koks tavo gyvenimas? Ar netampi bejėgis, liūdnesnis, nudrąsintas ir betikslis? Ar nėra tau visko per daug, per sunku, pernelyg daug atsakomybės, pareigų, ar nėra tiesiog visko per daug tokiam mažam žmogeliui kaip tu? Ar ne per sunku tau susitvarkyti su savo atsakomybe ar nesėkmėmis? Ar tu pernelyg viskuo persiėmęs? Ar kiti tave pernelyg apsunkina? Ko lauki, tikiesi tu pats iš savęs, arba ko Dievas tikisi iš tavęs? Pasitikrink gi pagaliau! Atrask balansą! Koks keliautojas esi tu?
Dievas nori mums geriausio; JIS pažįsta visas poilsio vietas prie vandens, turi numatęs vešlias pievas savo bandai. Prie JO širdies visuomet sekmadienis!
JIS nori paimti mūsų kuprinę, mūsų sunkią kuprinę, pilną šiukšlių ir akmenų. Visas kaltes bei nesėkmes JIS nori paimti iš mūsų. JIS nori nešti visus mūsų rūpesčius ir pastangas. Visos atsakomybės gali likti ilsėtis ant JO pečių.
O mes? O mes turime eiti per gyvenimą kaip džiaugsmingai nerūpestingi vaikai, kurių tėvai viską neša. Jame turime jaustis saugūs. Turime leisti Jam viskuo rūpintis. Ir mums reikia daryti tik tai, ką JIS mums sako. JAME turime gyventi, veikti bei ilsėtis. Tuomet vietoj rūpesčių ateis džiugesys, ir tas džiugesys išlaisvins daug, daug energijos!

Dėkoju, Jėzau, Tu viską nuimi nuo manęs! Kaip gerai!! Nes rasiu vietos Tavo palaimai, Tavo artumui bei naštai, kurią man duodi. Bet ši našta švelni, ji neslegia. Viešpatie, kiek daug man kelia džiaugsmo, kad galiu eiti įsikibęs į Tavo ranką!!

Jėzus meldžiasi:
Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse…
Jono 17, 21

Yra keletas Biblijos eilučių ir pažadų, sakančių, jog turime melsti to, ko trokštame: Dievas mums tai duos. Vis dėlto dažniausiai nesigauna su mūsų maldomis kaip tikėtasi. Ir tai turi savo priežastį, atsispindinčią eilutėje viršuj.
Jeigu meldžiu tik to, kas man šauna į galvą ir ką aš pats mielai norėčiau turėti, tai tikrai mano malda nebus išgirsta taip, kaip aš to norėčiau. Tėvas girdi kiekvieną maldą, bet ne kiekvieną JIS išklauso taip, kaip kad mes įsisvaizduojame.
Turiu melstis taip, kad pažadai galėtų išsipildyti, kitaip patirsiu daug nusivylimų.
Jėzus nori, kad aš gyvenčiau ir būčiau Jame. Tai pagrindinis reikalavimas. Kitas yra toks: Teįvyksta Tavo valia …. ne mano.
Meilė Jėzui leidžia man JO ieškoti. Norėčiau žinoti, kas JAM patinka, o kas – ne. Ir kuomet aš meldžiuosi už kitus žmones bei dalykus, tenoriu, kad įvyktų Jėzaus valia. JIS linki geriausio visiems žmonėms! Taigi, man svarbu sužinoti JO nuomonę apie žmones, dalykus, įvykius tam, kad melsčiausi teisingai JO atžvilgiu. Kuomet meldžiuosi už žmones, pradedu matyti juos Jėzaus, kupinomis meilės, akimis. Man nebūtina ištarti daug žodžių, kartais tai tėra dejavimai, kaip kad „O, mano Viešpatie!” – ir Jėzus supranta. JAM patinka, kuomet mes priešais JĮ išstojame vardan kitų; JAM patinka, kuomet savo žvilgsnį nukreipiame nuo savęs. Žinoma, turime išsakyti JAM savo rūpesčius, tačiau neturėtume ties jais užsibūti, o pereiti prie šlovinimo, garbinimo, dėkojimo ir užtarimo! – kitu atveju mūsų malda suksis vien tik apie mus pačius, dažniausiai kasdien bus vis tas pats; – kažkaip nuobodoka.
Juk taip gražu, kai JIS ir aš maldoje tampame viena, ir kai esame vieningi. Pastebiu, kaip teka jėga ir žmogų apglėbia Dievo gailestingumas. Tai ne kova, tai – aukščiausia harmonijos forma, Dievo ir žmogaus buvimas vienu.
Malda reikalauja daug disciplinos, nes mus nuolat nori kas nors atitraukti. Galime daug ko išvengti, nutildyti telefoną, išjungti televizorių, išleisti šunį bei susirasti ramią vietelę. Priklausomai nuo charakterio galime sėstis, klauptis, bėgti arba mylėti. Aš linkstu labiau prie bėgimo, nes tada neapima nuovargis ir aš neužmiegu. Tačiau reikia mokytis, įveikti save ir prisiversti melstis. Tada ateina Dievo palaima, tada širdyje įsivyrauja ramybė, tada laimi žmogus gėrį ir meilę.

Dėkoju, Jėzau! Tu esi didžiausias pavyzdys maldoje! Kaip dažnai Tu melsdavais anksti ryte, o kartais ir per visą naktį! Kaip labai Tau reikėjo bendrystės su Tėvu! Taip, Viešpatie, man taip pat to labai reikia, šitos vienybės su Tėvu ir Tavimi.