Autoriaus Archyvai: Frank Lauermann

Labas rytas!!!!!!!

Jėzus sako:
„Kur du ar trys susirenka mano vardu, ten aš esu tarp jų.“
Mato evangelija 18,20

Kai mes meldžiamės kartu, Dievo galia yra daug stipresnė nei tada, kai meldžiamės vieni. Viskam yra savo vieta: tiek vienišai maldai tylioje kambarėlyje, tiek bendrai maldai.  Jei esi vienas ir melsdamasis dėl kokios nors reikalų nepasieki pažangos, tada susirask brolį ar seserį. Ir kartu pateikite tą reikalą Viešpačiui. Yra „mažų“ nuodėmių, kurios mums bus iškart atleistos. Dėl „didelių“ nuodėmių mums kartais reikia liudytojo, kitaip priešas mums nuolat primins šiuos dalykus. Jei vieni nesugebame susitvarkyti su savo asmeninėmis problemomis, mums reikia brolių ir seserų pagalbos. Kai planuojamas didelis dalykas, daugelis turėtų jį nešti maldoje, vieningi Jėzaus Dvasioje. Ten, kur broliai ir seserys susivienija Jėzaus Dvasioje, beveik nėra nieko, kas jiems būtų uždrausta. Kartą mes, trys biologiniai broliai ir seserys, buvome mažame kambaryje ir kartu meldėmės. Dievo galia buvo tokia stipri, kad vėliau man buvo gaila, kad neprašėme daugiau. Taip pat padėka ir šlovinimas yra daug stipresni, kai tai darome kartu. Per bendrą šlovinimo laiką didelėje grupėje man susidarė įspūdis, kad Dievas ant mūsų išlieja savo palaiminimus kibirais. Jis labai myli, kai Jo vaikai yra kartu Jėzaus Dvasioje! Todėl tarpusavio atleidimas yra toks svarbus. Kaip galima tapti viena, jei vienas turi išlygų kito atžvilgiu? Ne tik septynis kartus, ne, kasdien septynis kartus po septyniasdešimt kartų turime atleisti, taigi be perstojo. Tada priešas negalės sėti nesantaikos tarp brolių. Mes galime būti kartu ir melstis. Galima melstis kartu telefonu. Net laišku galima susiburti ir melstis kartu. Taip pat galima ir elektroniniu paštu. Net per radiją ar televiziją. Yra beveik neribotos galimybės bendrai maldai. Turėtume daugiau naudotis šiuo Dievo jėgos šaltiniu ir pažadu!

Jėzau, kaip gera, kai Tu esi šalia mūsų. Kai mes galime Tave pajusti ir beveik paliesti!! Duok mums daugiau savęs ir savo buvimo!!! Mums Tavęs taip reikia. Tu esi mūsų jėgos šaltinis ir mūsų viltis!

Velykų šventės!!!
JIS prisikėlė, JIS viską atnaujino!!

Taigi Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikykite su Dievu!“
Antras laiškas korintiečiams 5, 20

Kadangi esame Jėzaus karalystės piliečiai, tuo pačiu esame šioje žemėje Jo pasiuntiniai. Žmonės negali Jėzaus matyti, jie mato mus. Jie negali Jėzaus girdėti, tačiau girdi mūsų žodžius. Jėzus negali jų išgydyti; žmonės gali Jo meilę pažinti per mus. Kartą kažkas pasakė: „Čia žemėje Jėzus neturi kitų kojų, tik mūsų, kad eitų ir skleistų kitiems evangeliją; kitų rankų, tik mūsų, kad darytų meilės darbus; ir tik per mūsų lūpas Jis gali išreikšti Dievo paguodą“. Mes iš tikro esame Jo pasiuntiniai. O žinia yra ši: „Susitaikykite su Dievu!“ Dievas nori santarvės bei artumo. JIS ilgisi savo vaikų. Jėzus panaikino viską, kas mus skiria nuo Dievo – užnešė ant kryžiaus. Dabar Šventas Dievas gali gyventi mūsų širdyse.
Žiūrėdami žinias, taip pat visur aplinkui matome, kaip stipriai žmonijai reikalingas susitaikymas. Pokalbiuose su netikinčiais jaučiasi, kaip giliai yra įsišaknijusios įvairios problemos. Pasauliui reikalingas Jėzaus atneštas susitaikymas! Ir savo širdyse jaučiame, kaip dažnai ten vyrauja smerkimas ir teisimas. Aplinkui matome, kiek bėdų, paslėptų giliai širdyse, nešiojasi kai kurie mieli krikščionys. Dievas nori būtent šioms kenčiančioms sieloms ištarti: „Aš noriu susitaikyti su Tavimi, priimk mano ištiestą ranką! Aš noriu išgydyti Tavo širdį, atnešk man savo pyktį, neapykantą. Aš taip Tave myliu, taip noriu dovanoti Tavo širdžiai susitaikymo džiaugsmą! Aš esu Gelbėtojas, kuris gali išlaisvinti ir Tave“.

Ačiū, Jėzau, kad viską atlikai, kad susitaikyčiau su Dievu. Tavo ramybė jau mano širdyje! Tavo meilei nėra ribų!! Padėk man šiandien būti Tavo meilės pasiuntiniu. Pasauliui Tu, Jėzau, taip reikalingas!

Labas rytas!!!!!!!!!!!!

Tada Viešpaties šlovė pasirodė visų izraelitų akivaizdoje prie Apreiškimo palapinės, ir Viešpats tarė Mozei: „Kiek dar šita tauta mane niekuos, kiek dar jie nenorės manimi tikėti, nepaisydami visų ženklų, kuriuos aš padariau jų akivaizdoje?“
Skaičių knyga, 13,10 ir toliau

Izraelio tauta buvo mačiusi Dievo šlovę. Ji matė, kaip Viešpats sunaikino jų priešus, kasdien Viešpats davė jiems maisto ir vandens. Įvyko tiek daug stebuklų, kad tai tapo beveik kasdienybe. Ir vis dėlto jie nenorėjo pasitikėti Viešpačiu. Jie tebebuvo nepatenkinti, niūrūs, užsispyrę ir nenorėjo Juo tikėti. Giliausiai širdyje jie viską kaltino Dievą ir manė, kad Jis nori juos nubausti ir sunaikinti. Šiandien ryte man ne viskas pavyko taip, kaip norėjau. Tik nedidelis nesusipratimas, bet vėl ėmė kilti niurzgėjimas. Tačiau galima tam pasipriešinti! Kai pati pastebėjau, kad niurzgau, atidaviau visą reikalą Viešpačiui ir padėkojau Jam, kad Jo valia vis tiek kažkaip įvyksta. Juk tai mūsų pačių sprendimas, ar niurzgėsime ir būsime niūrūs, ar tikėsime. Kaip Dievas gali mums parodyti Savo šlovę, jei esame nepatenkinti ir niūrūs? Kiek tai skauda Dievui, mūsų dangiškajam Tėvui, kuris taip gerai mumis rūpinasi, kai mes Jį niekiname, nepripažįstame Jo meilės, nepastebime Jo kantrybės ir ilgai kentėjimo mūsų atžvilgiu? Geriau tyloje ieškokime Viešpaties ir leiskime Jam parodyti, kaip Jo malonė apgaubia mūsų gyvenimą. Pasitikime Juo, kad Jis mums padėtų. Ieškokime Jo veido, klauskime Jo valios ir mėgaukimės Jo artumu bei meile. Drąsiai imkimės to, ką Viešpats mums yra uždavęs. Viešpats stovi už savo tautą, Jis nori parodyti savo šlovę!!! Nenorėkime, kad mus sulaikytų niurzgėjimas!

Ačiū, Jėzau, Tu esi geras Dievas. Tu esi kantrus ir gausus malonės. Tu esi mūsų gyvenimo Viešpats. Viskas, bet tikrai viskas yra Tau pavaldus; – net ir kiekviena mažiausia nesėkmė. Tu esi Viešpats, kuriuo galiu pasitikėti.

Labas rytas!!!!
Pagaliau vėl esu namuose ir galiu vėl rašyti! Aleliuja, kad Viešpats išgelbėjo!!! Dvi savaitės ligoninėje, intensyviosios terapijos skyriuje – tai buvo šiek tiek per daug. Tikiuosi, kad po kelių dienų viskas vėl vyks kaip įprasta.
Ačiū už kantrybę ir daugybę maldų!!!! Be jūsų maldų, kas tada būtų??
Simonas, sūnus,  toliau platino pamaldas „Facebook“ ir „YouTube“, tik svetainėje tai ne visai pavyko; – gaila. Ačiū už jo ištikimybę.
Jums visiems labai nuoširdžiai ir šiltai sveikiname
Frank

„Aš nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam…“
Laiškas romiečiams 1, 16

Evangelija yra galinga Dievo jėga! Ji gelbsti kiekvieną, Paulius tai pats labai gerai žinojo. Nes iš pradžių jis buvo Dievo priešas, persekiojo krikščionis, mėtė juos į kalėjimą ar leido juos užmėtyti akmenimis, kaip pvz., Steponą. Paulius žinojo, kokia yra Evangelijos galybė! Kai pradėjo tikėti Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Šis tikėjimas jį skatino veikti ir skelbti Evangeliją visame pasaulyje: „Teisusis gyvens tikėjimu! Kas tiki, tas bus išgelbėtas!“ – Nesvarbu, kiek toli jautiesi nuo Dievo atskirtas; nesvarbu, kas buvo vakar: Jei tiki, Dievas Tave išgelbės.
Jėzus sako: Įvyks pagal Tavo tikėjimą. Mūsų tikėjimas nulemia mūsų gyvenimą, mąstymą, elgesį ir jausmus. Kuomet rytais atsikeliu ir galvoju tik tai, kas neigiama, ir laukiu įvyksiant tik blogus dalykus, diena tikrai nebus lengva. Jei esu įsitikinęs, jog viskas yra prieš mane, taip ir bus. Jei tikiu horoskopais ir sapnais, tuomet jie kažkokiu būdu mano gyvenime išsipildys; dažniausiai tai bus neigiami dalykai. Bet jei aš laukiu iš Dievo Tėvo tik gero, man tai ir įvyks. Jei pasikliauju Jėzumi, JIS manęs niekuomet nepaliks. Jei laukiu Jėzaus išgelbėjimo, JIS tikrai mane išgelbės. Taip, įvyks tai, kuo tikiu. Tikėjimas yra Dievo galybė: aš tampu aktyvus, nes tikiu, ir Dievas veikia, nes Juo kažkas tiki ir Juo pasikliauja. Taip, aš n o r i u tikėti Dievo jėga, meile ir gailestingumu! Aš n o r i u matyti, kaip Dievas gelbėja, ir n o r i u šlovinti JĮ, savo Viešpatį!

Dėkoju, Tėve, kad mane išgelbėjai ir nuolat iš kiekvienos bėdos mane gelbėsi. N o r i u pasitikėti Tavimi ir pasikliauti, kad esi šalia, ir kad esi Viešpats kiekvienoje situacijoje. Atleisk man, kartais mano tikėjimas labai svyruoja. Prašau, sustiprink jį ir sustiprink mano pasitikėjimą! Šiandien noriu laukti iš Tavęs didžių dalykų!

„Palaiminti tyraširdžiai;
Jie regės Dievą.”
Evangelija pagal Matą 5, 8

Mūsų visi troškimai yra iš esmės ilgesys Dievo. Nes Jis yra visos Kūrinijos ilgesys ir viltis. Nes JAME yra ramybė, džiaugsmas, priėmimas, paguoda,  – visa, ko mes trokštame galime rasti JAME. Galima ir kitaip tai įvardinti, nes ne visi savojo troškimo ar ilgesio tikslą įvardija „Dievu”, tačiau tas troškimas ar ilgesys iš esmės tikrai yra JIS.
Būti viena su kūrinija ir su Kūrėju, būti begalinėje ramybėje bei taikoje su savimi ir aplinka, su Kūrėju bei Teisėju; – toks žmogaus gilus troškimo, ilgesio išsipildymas.
Tik tyro širdies regės Dievą. Nuodėmėmis nusėta širdimi, mes esame akli ir regėti Dievo negalime.
Neužtenka, jog visos kaltės yra atleistos. Neužtenka, jog esame visiškai šventi.
Mums reikia Jėzaus širdyje, tik tuomet eisime link tikslo. Fariziejai jautėsi esą šventi, be kaltės ir tyri, bet jie buvo labai toli nuo Dievo.
Galima išvalyti namus nepakviečiant jokių kitų gyventojų į juos. Tačiau kuomet jie stovi tušti gali prisistatyti apgavikai, melagiai ir priešai, bei įsikurti, tuose tuščiuose namuose. Mūsų širdies namuose.
Mums reikia Jėzaus savo širdyse! Tik tuomet būsime tikslingame kelyje! JIS yra Dievo Sūnus, JIS pats yra Dievas! JIS yra Tas, kurį turime pažinti sava širdimi. JIS yra Tas, kuris turi valdyti mūsų širdyse. Tuomet mes būsime kelyje į tikslą.
Turėti bendrystę su JUO, kalbėtis, gyventi kartu, – tai yra tai, ko mums iš tikrųjų reikia. Tuomet gali įvykti tai, kas turi, mes turime ramybę JAME, mes esame kelyje į tikslą.
Dėl to Jėzus ir sako: Jeigu nebūsite kaip vaikai, negalėsite patekti į Dievo karalystę. Tikrai, Viešpatie, noriu būti toks paprastas, kupinas pasitikėjimo kaip mažas vaikas!
Noriu Tavęs, Jėzau, savo širdyje. Visa kita gali net ir išnykti. Tik Tau vienam aš trokštu priklausyti ir Tau vienam gyventi. Nes Tu man esi viso mano ilgesio išpildymas. Tavyje saugus, priklausantis Tau, einu aš link tikslo.

O Viešpatie, padėk man, kad visuomet būčiau kartu su Tavimi ir kad vėl nenueičiau klystkeliais! Neleisk, kad manyje kažkas taptų didesnis negu Tu! Jėzau, nuostabu būti kartu su Tavimi, vienybėje, harmonijoje. Kaip gera, jog Tu atleidi kaltes ir mane išgydai. Bet gražiausia ir geriausia yra tai, jog Tu gyveni manyje!

Matydamas jį tokį, itin nuliūdusį, Jėzus prabilo: Kaip sunkiai turtuoliai pateks į Dievo karalystę!
Evangelija pagal Luką 18, 24

www.bible.com perskaičiau skirtingus Biblijos vertimus. Kartais juose trūksta sakinio dalies: …, itin nuliūdusį. Bet senajame Karaliaus Jokūbo vertime ji yra, Liuterio – yra. Kiti išsireiškia gan panašiai. Su vertimu kartais iškyla sunkumų!
Po to paieškos laukelyje įvedžiau žodžius: Jėzus matė. Ir taip pastebėjau, jog šis Matymas yra kur kas daugiau nei tik matymas. Tai reiškia ką nors atpažinti bei sąmoningai suvokti. Jėzus matė šį vyrą, peržvelgė jį iki giliausių gelmių. Dėl to šis priedas „…, itin nuliūdusį” tampa perteklinis. Tai jau paminėta eilutėje aukščiau.
Jėzaus žvilgsnis mane žavi. Galvoju apie tai, kaip Jėzus žvelgė į Petrą. Šis išdavė Jėzų tris kartus ir tuomet užgiedojo gaidys. Jėzus atsisuko link Petro ir pažvelgė į jį. Tai taip persmelkė Petrą, jog šis pabėgo ir skaudžiai pravirko. Ar pažįsti Jėzaus žvilgsnį? Kupiną meilės, bet persmelkiantį iki sielos gelmių?
Vyras į kurį Jėzus žvelgė, norėjo susitaikyti su Dievu, norėjo patekti į dangaus karalystę. Bet Jėzus žinojo – su visais pinigais tai nepavyks. Visuomet kyla vidinių kovų bei kompromisų. JIS norėjo šio vyro vien tik sau, kad šis laimėtų dangaus karalystę. Vyras suprato Jėzų; jis žinojo, jog turi apsispręsti: Dievas arba pinigai. Tai jį labai nuliūdino. Jėzus paliko jį ramybėje, nebeperkalbinėjo jo. JIS žinojo, jog tokiam dalykui reikia laiko.
Galbūt ir mes turime tokių dalykų, kurie stovi tarp mūsų ir Dievo, kuriuose dažnai turime daryti kompromisus. Jėzus mato mus visai taip kaip ir šį turtingą, jauną vyrą. JIS yra liūdnas ir mes liūdime. Tik kai mes priimsime teisingą sprendimą, mūsų padėtis pagerės ir džiaugsmas išsiplės. Tik kai mes visiškai JAM priklausysime, įsivyraus JO ramybė. Tada dangus bus ant žemės, dangus bus mūsų širdyse!
Jeigu mes niekuomet neturime laiko, niekada nepastebėsime Jėzaus žvilgsnio. JIS visiškai peržvelgia mus, bet JIS juk visiškai pozityvus yra ties mumis! JUO galime iš tikrųjų pasitikėti.

Jėzau, aš myliu Tavo žvilgsnį, bet ir baiminuosi jo. Tikrai, tai yra gera, kad Tu mane taip gerai pažįsti! … bet aš visada baiminuosi, kad Tu iškelsi tokius reikalavimus, kurie man nepatiks… – O, Viešpatie, kada gi pagaliau aš visiškai Tavimi pasitikėsiu! Juk Tu linki man tik geriausio! Dėkoju, kad Tu mane taip gerai pažįsti ir trokšti man geriausio!!

„Kelsiuos, eisiu pas tėvą.”
Evangelija pagal Luką 15, 18

Jaunuolis buvo labai nepatenkintas padėtimi tėvų namuose. Jis norėjo išsikovoti savo vietą pasaulyje ir iškeliauti. Tėvas davė jam viską, ko jam prireiktų. Tačiau didelis, platus pasaulis vyrą nuvylė ir jis atkrito. Jis nerado didžiojo laiko, nerado išsipildymo, nerado svajonių šalies. Jis gulėjo varge, purve, sutrikęs, be vilties, žlugęs. Viskas iš tiesų žlugo. Jis svarstė ar nori likti šiame blizgančiame „fasadiniame pasaulyje“ ir apsimetinėti, ar yra išeitis. Jis svajojo apie ankstesnius laikus, kai sėdėjo tėvui ant kelių ir jie kartu kūrė svajones. Ir kai jie vaikščiojo ranka rankon per laukus ir kūrė didingus planus. Ir kai vakarais jie rengdavo darnias šeimos šventes su kepsniais ir šašlykais.
Mažiausiam darbininkui buvo geriau nei jam čia. Kiekvienas turėjo savo vietą, savo darbą ir užduotį. Visais buvo pasirūpinta, niekam nereikėjo rūpintis. Visi buvo laimingi ir geros nuotaikos. Koks idealus pasaulis! Ir jį apėmė ilgesys.
Jis išsiruošė ir keliavo namo. Tėvas jau laukė jo ir nekantravo apkabinti. Štai jis ir vėl čia! Tas, kuris buvo miręs, vėl gyvas!!!
Būtent taip Dievas, kaip tėvas  nori, kad tu grįžtum į Jo šeimą. Jis laukia tavęs!!! Kelias atgal pas jį yra atviras!
Su Dievu yra mūsų troškimo tikslas, yra mūsų tikrieji namai, mūsų tėvynė, mūsų saugumas, mūsų ramybė! Pasisemk drąsos ir atsigręžk, kol dar nevėlu!

Tėve danguje, čia aš esu! Mano gyvenimas užstrigo, noriu grįžti pas Tave! Prašau, atleisk mano nepaklusnumą, mano užsispyrimą, mano savanaudiškumą! Prašau, paimk mano gyvenimą į savo stiprias, mylinčias rankas, apvalyk mane nuo visų nešvarumų ir vėl priimk mane kaip savo vaiką! Dėkoju Tau, kad visada esi mano Tėvas! AMEN!

„Kelkis, pasiimk neštuvus ir eik namo!”
Evangelija pagal Matą 9, 6

Keturi draugai savo suparalyžiuotą draugą atnešė pas Jėzų. Kuomet Jėzus pamatė jų tikėjimą, suparalyžiuotajam JIS tarė: Pasitikėk, tavo nuodėmės tau atleistos! Ten esantys Rašto aiškintojai pagalvojo, jog tai piktžodžiavimas, juk kas kitas gali atleisti nuodėmes jei ne Dievas? Jėzus žinojo jų mintis ir pasakė: Kas gi lengviau – ar pasakyti: „Tavo nuodėmės atleistos”, ar liepti: „Kelkis ir vaikščiok”? Ir todėl, kad žinotumėte Žmogaus sūnų turint galią žemėje, atleisti nuodėmes. Čia kreipėsi Jėzus į paralyžiuotąjį: Kelkis!
Iš ties, kas yra lengviau: Atleisti nuodėmes ar išgydyti paralyžiuotąjį? Abu mums neįmanomi, bet Jėzui įmanomi abudu atvejai. JO įsikišimas į mūsų poreikius mums yra JO dieviškosios galios ženklas. Dėl to JIS pagydė ligonius ir vis dar juos gydo; – ar dabar galioja kitokios taisyklės nei anuomet? Ar Jėzus pasikeitė?
Kuomet įtikėjau, neturėjau jokių sunkumų suvokiant, jog Jėzus yra atsakingas už mūsų širdies bei vidinius reikalus. Bet man niekaip nesisekė melstis už ligonius. Tai buvo gydytojų reikalas.
Tik vėliau patyriau ligonių išgydymą ir taip turėjau perkratyti savąjį susiformavusį mąstymą apie šią temą. Kažkaip iškildavo vienas ir tas pats klausimas: Kas lengviau: atleisti nuodėmes ar išgydyti paralyžiuotąjį?
Jėzus yra mūsų gelbėtojas. Tai visa apima bei tęsiasi nuo dabarties iki pat amžinybės. JIS nori išgelbėti mūsų sielas bei padėti mūsų kūnui. Tam JAM nekyla jokių problemų, jokių pasirinkimo tarp vieno ar kito.
JAM tai turi vienodą „svorį”, ar ligonį išgydyti, ar sielą išgelbėti. JIS juk yra visa ko Viešpats.
Nenoriu ir negaliu nubrėžti Jėzui ribų. Manosios teologijos nepakanka paaiškinti, kodėl Jėzus viena turi padaryti, o kita – ne. Manoji teologija turi remtis tuo, ką Jėzus daro; – gali būti visai atvirkščiai! Mūsų teologija turi sekti Jėzumi, o ne Jėzus – mūsų teologija.
Gali būti daugybė sričių, kuriose Jėzus galimai nėra atsakingas. Turėtume patikrinti savo mąstymą ir paklausti – ar tik mes Jėzaus neapribojame? Kiek išgydymo gali būti prarandama vien dėl to, kad mes patys kai kuriose srityse tiesiog neleidžiame Jėzui būti, veikti!

Viešpatie, savąjį mąstymą trokštu pritaikyti prie Tavęs, o ne tikėjimą prisitaikyti prie savo įsivaizdavimų. Tu kur kas didesnis nei mano įsivaizdavimai! Tu nesi apribotas! Visur Tu turi galią! … ir mano tikėjimas turi augti, ir aš noriu vis labiau Tavimi pasitikėti! Tu esi tas, kurio žodis yra paskutinis; – kaip tai yra gera!

Jėzus sako:
„Jūs esate mano draugai. …
Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus Aš draugais vadinu.”
Evangelija pagal Joną 15, 14

Daugelis krikščionių vis dar elgiasi kaip tarnai. Jie nori įvykdyti įstatymą. Jie tiksliai kreipia dėmesį į tai, kas yra teisinga ir ką Dievas būtent tai įvardijo kaip nuodėmę. Jie gyvena teisingą gyvenimą, bet deja be VIEŠPATIES jėgos ir artumo, be asmeninio ryšio su Viešpačiu. Tai iš ties yra liūdna. Jie yra užsidarę savęs aukštinimo arba savęs smerkimo mąstysenoje ir tada nebemato Jėzaus išgelbėjimo, atpirkimo. Taigi ir paties VIEŠPATIES. Jie yra toli nuo Jo, nors jie ir teisingai gyvena.
Jėzus vadina mus draugais. JIS sako: „Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda” ( 13 eilutė). Jėzus iš meilės atidavė savo gyvybę už mus, kad išpirktų mus iš visokios vergystės ir kaltės.
Kadangi Jam tai kainavo gyvybę, tai JIS nori draugų, o ne vergų, todėl mes Jam tokie brangūs.
Jam patinka su mumis turėti bendravimą. Jam patinka su mumis praleisti dieną. Jam patinka išgirsti mūsų mažus ir didelius rūpesčius, ir džiaugsmus. JIS yra tikras draugas. Jis net paima mus į savo apsaugą ir uždengia mūsų nesėkmes savo meilės apsiaustu. JIS neskelbia garsiai mūsų kaltes, tačiau JIS net pridengia, kad kiti mūsų kaltės nematytų. JIS kalba apie mus tik gera ir kitiems parodo tik mūsų gerąsias puses.
JIS stengiasi kuo greičiau užmiršti mūsų klaidas ir trūkumus bei niekada vėliau dėl jų nepriekaištauja. Atleista ir užmiršta;- taip yra pas Jį. Jėzus yra mūsų geriausias draugas. Mes iš tikrųjų nesame jau tokie geri draugai.
Kartais mes Jį išduodame, kiti žmonės ir jų nuomonė apie mus mums tampa svarbesni. Atleisk, Jėzau, kad mes esame tokie nepastovūs ir neištikimi! Duok mums širdį ištikimybės ir pastovumo!
Mūsų egoizmas trukdo mums būti draugu. Mes iš tiesų neįstengiame. Tikra draugystė čia retas atvejis.
Bet Jėzus nori mums padėti tapti draugu. Jo Dvasia nori vis daugiau paimti mus savo nuosavybėn, vis labiau užvaldyti  mūsų mąstymą, jutimus ir elgesį, kad mes galėtume būti draugu kitiems ir taip pat Jėzui. – Ateik, Šventoji Dvasia! Padaryk mane draugu!!

Ačiū Jėzau, Tu esi mano draugas! Tu niekada man nelinki pikta ir neatlygini man pagal mano kaltę! Aš Tau patinku, Tu džiaugiesi manimi, linki man gero, saugai mane, uždengi mano klaidas. Tu užstoji mane prieš Dievą ir prieš žmones. Koks Tu geras!! Aš noriu būti Tavo draugu, taip, kaip Tu esi mano draugas.

„Ant tavo mūrų, Jeruzale, sargus pastačiau, –
Niekuomet, nei dieną, nei naktį jie nenutils.
O jūs, kurie primenat Viešpačiui,
Neduokite sau ramybės!”
Izaijo 62, 6

Kiekvienas miestas turėdavo savo apsauginę sieną, kad niekas negalėtų lengvai užpulti miesto. Ant sienų ir bokštuose stovėdavo sargai. Be šios apsaugos užpuolimo atveju, mieste gyvenantiems žmonėms turbūt beliktų tik bejėgiškai išsilakstyti… Taigi taip pat ir Jeruzalė turėjo stiprią sieną.
Jeruzalė buvo dvasinė Izraelio sostinė. Ją galima prilyginti bendruomenei, nes iš žydų ir pagonių, Dievas padarys vieną kaimenę, – skiriančią žydus ir pagonius giją jis nutraukė. Taigi visi tikintys Kristumi priklauso vienai kaimenei, nesvarbu ar  žydai jie, ar visai kitos tautos.
Kristaus bendruomenei reikia sargų ant sienų, kurie budi! Priešas šlaistosi aplink ir ieško, kur galėtų prasmukti. Tik apsaugotame mieste esame saugūs! Tai yra vieta, kurią mums numatė Jėzus.
Kartais yra tik keletas sargų; – jie juk pavargsta. Jiems reikia mūsų pagalbos! Pasikeisdami mes galime melstis už bendruomenę, už vedančiuosius, už miestą ir už viską. Rytais vieni, per pietus – kiti, o kai kurie vakarais bei naktimis. Užsirašyk į sergėtojų eilę! Būk pasiruošęs, kuomet Jėzus tau į širdį įdės kvietimą!
Tam, kad budėtojai iš nuovargio neužmigtų, reikalinga griežtai sudėliota dienotvarkė su pakankamai miego bei tinkamu kiekiu maisto. Mes, krikščionys turėtume peržvelgti savo gyvenimo būdą, galbūt mes nešiojame per didelę naštą? Galbūt ne visada elgiamės sąžiningai? Galbūt ne visuomet atiduodame pasiskolintus daiktus? Galbūt pažadėjome ir nesilaikėme duoto žodžio? Galbūt Nuodėmingai flirtavome? Galbūt pinigus mėgstame labiau nei tiesą.
Besimeldžiantysis turi turėti tyrą širdį bei švarias rankas. – Kaip gi Dievas kitu atveju tokio žmogaus klausysis?
Sargo tarnystė yra didis pašaukimas. Dievas pašaukia savo budėtojus slaptoje tam, kad jie galėtų tikslingai melstis. JIS parodo jiems silpnuosius, tuos, kuriems reikia pagalbos. JIS veikia atsakydamas į jų maldas, JIS suteikia palaiminimus. Dėkoju budintiems!

Jėzau, noriu įstoti į Tavo kaimenę, už silpnuosius, kad jie nesukluptų ir už stipriuosius, kad jie nuo per didelės savivertės nuo Tavęs nenutoltų. Apvalyk mano širdį, mano mintis, troškimus bei norus! Viską dėliok pagal Save! Tavo valia turi įvykti, kaip kad yra danguje. Dėkoju, jog esi manasis užtarėjas bei sergėtojas.