Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Ten buvo ir daug kitų svečių. Ir štai moteris, kuri buvo nusidėjėlė, patyrusi, kad Jėzus yra fariziejaus namuose, atsinešė indą kvapnaus, brangaus tepalo, priėjo iš užpakalio prie JO kojų. Ji verkė, o ašaros laistė JO kojas. Ji šluostė jas savo galvos plaukais, bučiavo ir tepė tepalu. Tai matydamas fariziejus galvojo sau: Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris. O Jėzus kreipėsi į fariziejų: Simonai, turiu tau kai ką pasakyti. Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkiasdešimt tūkstančių dolerių, o kitas – penkis šimtus. Jiems neturint iš ko atiduoti skolos, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės? Taip, žinoma tas, kuriam daugiau dovanota. Matai šią moterį? Kai aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu pasisveikindamas manęs nepabučiavai, o ji nesiliauja bučiavusi mano kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji brangiu tepalu patepė man kojas. Taip, jai atleidžiama daugybė nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli. Ir Jėzus tarė moteriai: Atleidžiamos tau nuodėmės. Tavo tikėjimas tave išgelbėjo; eik rami!
Dėkoju Jėzau! Tu toks didis atleidime! Ir aš turiu pripažinti: man reikia Tavojo atleidimo už mano nuodėmes. Taip, Viešpatie, aš esu nelaimėlis. Vis dėlto Tu priimi mane! Dėl to aš Tave taip myliu!