Pasėlys geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą.
Evangelija pagal Matą 13, 23
Sėklos tai Dievo žodis; Jėzus žemvaldys suaria dirvą ir sėja. O dirva tai mūsų širdys.
Tad kokia žemė yra mūsų širdyse? Ar gali ji primti derlių, visą evangeliją? Ar ji akmenuota, pilna piktžolių, ypač ūsnių, ar pralaidi, praleidžia viską ir Dievo žodis yra greitai pamirštamas arba išstumiamas kitų dalykų? Žemvaldys paverčia žemę vaisinga. Jis turi arti, akėti dirvą, rauti piktžoles ir rinkti akmenis; daug ir sunkiai dirbti! Tik tada jis gali sėti ir tręšti. Tad Dievas aria ir akėja mūsų širdis. Tad Jam nebereikalinga sena, stora, tingi širdis (aš). Esant tokiai širdžiai JIS jaučiasi su mumis negerai. Būkime derlinga žemė Dievui, neškime daug daug vaisių, kad ir arimas mums nepatinka. Tuomet turėtume būti džiaugsmingi, nes sunaikinamas mūsų storas Aš! Ko mes norime iš nejautraus ir egoistiško Aš? Jis trokšta vis daugiau malonumo, daugiau prabangos ir visko naujo. Dievas tikrai nenori mūsų žudyti, priešingai nei priešas, JIS nori suteikti mums naują gyvenimą, Jėzaus gyvenimą. Tuomet rasime harmoniją, ramybę, džiaugsmą ir turėsime prasmingą bei tikslingą gyvenimą! Tik sąlyga tokia, kad reikia arti ir akėti. Negali augti jokios piktžolės.
Piktžolės tai rūpesčiai ir akinimas turtais. Tai užgožia gerus Kristaus žodžius mums. Mes susirūpiname, kremtamės ir nematome Jėzaus šviesos. Renkami akmenys tai mūsų nuodėmės, aistros ir malonumai. Tai turi būti pašalinta. Kelias yra atvaizdas mūsų minčių ir įtakos, kurią mes priimame. Tai lieka mumyse ir manipuliuoja, nori apibrėžti mūsų mąstymą. Tačiau mieliau kreipkime žvilgsnius į Jėzų!
Jėzau, noriu tapti tokiu žmogumi, kokiu Tu mane įsivaizduoji! Tavo esybė turėtų paveikti manąją! Man nepatinka tavo arimas ir akėjimas, bet rodos kito kelio nėra. Tad aš noriu priimti viską ir dėkoju Tau už tai, kad Tu žinai ribas. Tu nepalieki manęs vieno. Dėkoju už Tavo ištikimybę!