Jėzus vėl prabilo:
Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.
Jono 8, 12
Ką turi bendro šviesa ir tamsybės? Nieko!
Arba arba – štai kur klausimas.
Būdami Kristuje, esame šviesa, nes JIS, šviesa, gyvena mūsų širdyse. Esame tamsybėje – vadinasi, JO su mumis nebėra. Išlįsk, išeik į šviesą!
Kas atsitinka, kuomet juodą sumaišai su balta? Gaunasi pilka. Toks rezultatas gaunamas žaidžiant spalvomis. Bet dvasiškai taip nesigauna, negali sumaišyti šviesos ir tamsos, nėra tokios „pilkos” zonos. Tik šviesa arba tamsa.
Pilka yra gan nuobodi zona, nei balta, nei juoda. Beveik tas pats, lyg nuolat būtų vien pilkas ruduo, jokios vasaros, anei žiemos. Tada mus, žmones, užplūsta depresija, džiaugsmas miršta.
Kalbant apie dvasinius dalykus, nutinka labai panašiai: džiaugsmas miršta, užplūsta depresija. Turi būti vasara ir žiema, ne tik ši nuolatinė rutina, ši drumsta pilka nykuma!
Kas nutinka, kai teisumas suminkštėja, susimaišo su nuodėme? Suformuojama mokslinė doktrina ir patiekiama žmonėms sukramtyti – nebelieka nieko, kas būtų gera, taip pat – ir to, kas bloga. Viskas tėra monotonija …
Todėl mes turime apsispręsti prieš bet kokį kompromisą, su kuriuo kovojame savyje. Mes turime sekti šviesa, ji turėtų šviesti mumyse, užimti mūsų širdyse daug erdvės, viską nušviesti ir į Dievo tvarką lygiuotis! Nuodėmės turi būti atpažintos, įvardintos ir nebedaromos. Ten, kur valdo tamsios mintys bei jausmai, turi išplisti šviesa, ten, kur viešpatauja vienatvė, turi bendruomenės džiaugsmas išplisti! Jėzaus gyvenimas buvo be kompromisų tarp šviesos ir tamsos. Gyventi turėtume ir mes taip. Kupini gailestingumo kitiems, bet stokojantys jo sau. Neturėtume toleruoti tamsybių prasiskverbimo į mūsų širdis!
Jėzau, Tu esi pasaulio šviesa, viltis, teikianti mums gyvenimą! Noriu Tavęs savo širdyje, be jokių kompromisų, be jokių „kai” ir „bet”. Noriu sekti Tavimi, nebegyventi tamsybėse ir pilkoje kasdienybėje. Tu esi mano šviesa, prasklaidanti tamsybes. Kaip gera, kad mane Tu išgelbėjai!!!