Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli.
Evangelija pagal Luką 7, 47
Ši moteris išpylė ant Jėzaus savo brangius kvepalus, juos išeikvojo. Savo plaukais ji nušluostė Jo kojas, kurias prieš tai suvilgė ašaromis. Ji nepaliaujamai bučiavo Jo kojas, nes JIS buvo Gelbėtojas. JIS pamilo ją ir išpirko. JIS sutaikstė ją su Dievu.
Fariziejus, pas kurį Jėzus svečiavosi, nenuplovė jo kojų ant kurių buvo dulkių, fariziejus nepabučiavo Jėzaus
Tačiau Jėzus viską gerai žinojo apie šią moterį, bet taip pat ir apie Simoną, šį fariziejų. Dėlto JIS išdėstė jam visą šią logiką – kaip Dievas ją mato, o ne rašto žinovai.
Fariziejus buvo teisus ir dievobaimingas; iš tiesų jam nereikėjo Jėzaus atleidimo ir malonės. Dievas galėjo būti juo visiškai patenkintas.
Bet moteriai reikėjo atleidimo, išgydymo, išgelbėjimo, išlaisvinimo ir visko! Išties ji gavo visai tai iš Jėzaus, nes Jis labai ją pamilo. Štai kodėl ji norėjo parodyti Jėzui savo dėkingumą ir išeikvojo savo geriausius kvepalus jam, sudrėkino Jo kojas savo ašaromis, nušluostė jas plaukais ir nepaliaudama jas bučiavo. Kada mes padarėme kažką beprotiško dėl Jo? Kada Jam iš tikrųjų parodėme savo dėkingumą?
Būtų nuostabu, jei tyloje galėtume Jam išreikšti savo dėkingumą; dar nuostabiau būtų, jei mes nuolatos Jam tyliai sakytume: „Aš myliu tave, Jėzau, aš myliu Tave!“ Ir iš šių žodžių sukurtume savo dainą ir giedotume ją visą dieną: „Jėzau, aš myliu Tave, taip, aš myliu Tave ir tik Tave! Nes Tu esi vertas priimti mano meilę…“
Apie nuodėmes: jei manome, kad turime tik mažų nuodėmių, mes dar nematome savęs Dievo šviesoje. Jei nesame Jėzui ypač stipriai dėkingi, nemylime Jo karštai visa širdimi, ar apskritai suvokiame Jo malonę ir išgelbėjimą?
Ačiū, Jėzau! Turiu pasakyti: ačiū! Ir dar: Aš myliu tave! Noriu viską paaukoti Tau, bet kartais mano storžieviškas ir nerangus „aš“ priešinasi… per daug patogu. Atleisk, Viešpatie! Padėk man gyventi dėl Tavęs! Taip, aš tikrai Tave labai myliu!!!