Mato 5, 3
Niekas iš mūsų nenorėtų būti tikras vargšas. Tiek daug norėtume turėti, o iš tikrųjų ir turime daug. Mes mielai būtume didūs, žinomi, įžymūs bei sėkmingi; savajam rate tokie ir esame. O kuomet mes esame niekas ir kuomet neturime nieko, būname išdidūs teigdami, kad nieko mums ir nereikia …. taigi bent jau turime savo išdidumą.
Daugelis yra įsitikinę tuo, kokie jie yra svarbūs, gal net būtini savo vaikams, sutuoktiniui, darbui bei bažnytinei bendruomenei. Iš esmės jie jaučiasi gerai, nepaisant poros mažų klaidelių. Savo darbą jie itin gerai vertina.
Ir čia Jėzus sako: Turi būti vargšas! Mato evangelijos 19 skyriuje, pradedant 16-ta eilute, turtingam jaunuoliui Jėzus pasakė: Parduok viską, ką turi! – jaunuolis nuliūdęs pasišalino, nes turėjo daug turto. Jėzus pasakė: lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę.
Adatos ausis, prieš kurią stovi kupranugaris, tėra maži, ankšti vartai, vedantys į Dangaus karalystę. Deja, kai kurie žmonės yra kaip kupranugariai; – jie nenusimeta savo naštos ir įstringa tarpuvartėje. Taigi pusiau Dievo karalystėje, pusiau lauke … tai nėra gera padėtis.
Vis dėlto Mato evangelijos 11 skyriuje nuo 28 eilutės Jėzus kalba: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.
Ar mes tai suvokiam? Su savo nešuliais mes niekada nepateksime į Dievo karalystę! JIS romus ir maloningas, JIS paims mūsų naštą! Mūsų išdidumą ir gebėjimus JIS pastatys savo šviesoje. JIS nori, jog mes įsidėmėtume: be Jėzaus mes nieko negalime padaryti! JAM nereikia mūsų gabumų, nei mūsų laiko, nei pinigų. JAM mūsų reikia pilnumoje! O tai didžiulis skirtumas!
JIS nori išlaisvinti mus nuo turtų naštos bei klastingumo. (Viskas, ką mes turim, yra „turtai”). JIS nori mus pilnai perimti nuosavybėn ir pro vartus įvesti į Dangaus karalystę. JIS nenori, jog gyventume šizofrenišką gyvenimą, iš vienos pusės priklausomą nuo Jėzaus Kristaus, iš kitos pusės pastangas būti „geru žmogumu”, besididžiuojančiu savo gebėjimais bei gerbūviu.
Kai mes pagaliau įžvelgsime, jog prieš Dievą esame niekas, tuomet būsime visiškai teisūs. Tik tada galėsime visko laukti iš Jėzaus, užuot iškeldami save. Kai pagaliau pastebėsime, kad viskas priklauso nuo Jėzaus, o nuo mūsų – niekas, tik tuomet tapsime JO nuosavybe, ir JIS gyvens su mumis ir per mus.
Jėzau, matau, jog mano širdis priklausoma nuo daugelio dalykų. Pastebiu, kaip aš stengiuosi būti geras ir pasitenkinti Tavuoju žodžiu. Visgi Tavo kelias kitoks: Tau iš manęs nereikia nieko, išskyrus mane patį. TU nori mane pasisavinti ir manyje Savo gyvenimą gyventi. Taip, Viešpatie, to paties noriu ir aš! Paimk mane ir mano „turtus”, mano išdidumą, mano gabumus; – jie prieš Tave nieko verti. Šiandien – malonės diena, nes Tu esi mano širdyje. Ačiū!