„Nors tūkstantis kristų tavo kairėje,
ir dešimt tūkstančių dešinėje,
tavęs niekas nepasieks.”
Psalmė 91, 7
Mirties derlius gausus. Aplinkui miršta žmonės, kurie nėra išgelbėti. Tiek žmonių, kuriuos aš gerai pažinojau, jau yra mirę, ir aš vieną dieną mirsiu (nebent Viešpats dar prieš tai ir vėl ateis). Kartais galvoju apie visus šiuos žmones, savo draugus, klasiokus ir giminaičius, senelius ir savo tėvus. Ir didžiulis liūdesys užplūsta mane. Jų tiesiog nebėra.
Bet kartu apima ir džiaugsmas, nes kai kurie žmonės buvo išgelbėti ir jie nenumirė. O tai didžiulis skirtumas! Tuoj paaiškinsiu.
Mirtis iššauna strėlę mūsų link, kartais ji pataiko ir žmogus miršta. Nesvarbu, metų aštuoni ar aštuoniasdešimt, jie miršta. Nesvarbu, kokie geri, kiek daug dirbo, kokie mieli bei malonūs jie buvo, – jie yra mirę.
Vis dėlto tie, kurie Jėzų nešiojasi savo širdyje, nemiršta. Jie miega. Į juos nepataiko nuodingosios strėlės, nes Jėzus, gyvas juose, šiuos žmones apsaugo. Jie turi JO išgydymo šalmą, teisingumo šarvus ir tikėjimo skydą. Ir jeigu jie užbaigė savo gyvenimą čia, žemėje, tai tik dėl to, kad Viešpats juos pakvietė. Mirtis prieš juos neturi jokios galios.
Kuomet Viešpats ir vėl ateis, savus JIS sukvies. Gyvenantys Dievo vaikai bus pakelti ore, priešais JĮ. Ir kapai atidaromi, kuomet Jėzus pašaukia Savo žmones. Tie, kurie jau seniai numirę, gauna naują kūną ir nuskuba pas JĮ. Pas JĮ yra taikos karalystė, ten valdo džiaugsmas, o mūsų širdis tokia kupina meilės JAM, jog tegali nuolat giedoti ir džiūgauti. Tai bus nuostabu!!
Jėzus šioje psalmėje (14 eilutė) duoda mums puikų, stiprų pažadą:
„Kas mane myli, tą gelbėsiu;
saugosiu jį, nes jis žino mano vardą.”
Dėkoju, Jėzau, Tu esi stipresnis už mirtį! Kuomet aš kabinuosi į Tave, mirtis nebeturi jokios galios man. Tavo stipriose rankose apsaugotas, šiandien galiu gyventi saugus ir ramiai užmigti. Tu esi Viešpats!