„Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras? (kitiems)!'”
Evangelija pgal Matą 20, 15
Derliaus nuėmimo metu vynuogyno savininkas ieškojo darbininkų. Anksti ryte, vidurdienį, po pietų ir net prieš pat darbo pabaigą jis ėjo į turgų ir samdė darbininkus. Atėjus laikui mokėti, jis visiems jiems davė vienodai: Visą dieną mokėjo atlyginimą. Tie, kurie nuo ankstyvo ryto dirbo karštyje, murmėjo. Tačiau savininkas tarė: „Drauguži, ar aš tave apgavau? Jūs gavote tai, dėl ko buvome susitarę! O su savo nuosavybe galiu daryti, ką noriu, ar ne?
Taip, štai kaip mes, krikščionys, pasakome savo Viešpačiui, ką daryti. Mes murmame, kad kiti, į tikėjimą atėję daug vėliau, yra taip palaiminti. Mes murmame, kad kiti gali stovėti priekyje, o mes – ne. Mes murmame, kad kiti sulaukia dėmesio, o mes ne. Ir kitiems leidžiama kalbėti, o mes turime tylėti …. Pavydas apsunkina mūsų gyvenimą, neleidžia džiaugtis ir apkrauna visą bendruomenę!
Kaip atsipalaiduoja buvimas kartu su žmonėmis, kurie nėra pavydūs! Mes juos mylime! Jie džiaugiasi mūsų sėkme, o mes jaučiamės gerai. Taip, taip ir turi būti mūsų bendruomenėje: vienas žmogus rūpinasi kito gerove ir džiaugiasi, kai jam gerai sekasi. Ką pavydas turi bendro su mumis?
Jei mūsų pavydas yra patologiškai padidėjęs, mums gali prireikti profesionalios pagalbos ir konsultacijų. Priešingu atveju tai yra ženklas, kad Šventosios Dvasios vaisius auga prastai. Tuomet siekime intensyviau bendrauti su Jėzumi, kad būtume saugūs ir užtikrinti Jame ir mums nereikėtų kitų pripažinimo! Taip nugalime pavydą: Jėzaus kaimynystėje jis ištirpsta ir mes matome save ir kitus taip, kaip mus mato Jėzus. Beje, Jis sako istorijos kaltininkui: Mano drauge. Jis jo nesmerkia, bet ištaiso jo pasaulėžiūrą. Jėzus visada yra šalia mūsų ir mums padeda. Štai kodėl mums reikia ramaus laiko su Juo!
Ačiū tau, Jėzau, kartu su tavimi esu saugus, esu tavo draugas! Ir Tu esi man geras. Tu man tiek daug duodi! Kodėl aš vis dar turėčiau pavydėti? Su Tavimi aš turiu viską! Ačiū Tau!