„Giedosiu VIEŠPAČIUI, kolei gyvensiu, –
per visą gyvenimą šlovinsiu giesme savo Dievą.
Tepatinka jam mano malda,
nes aš džiūgauju VIEŠPATYJE.”
Psalmė 104, 33–34
Kas yra amžina? Visiškai nieko. Viskas praeina. Manęs nebebus, mano vaikai pasens ir numirs, namas vieną dieną irgi pasens, automobilis surūdys, pinigai pasibaigs… Viskas praeina. Net žodžiai, kuriuos rašau. Kam tada stengtis? Ar viskas tik dėl dabarties, kad dabar gerai gyvenčiau ir linksminčiausi?
To man nepakanka, tai nėra gyvenimo prasmė.
Džiaugiuosi, kad yra Dievas, mano Kūrėjas! Be Jo nebūtų gyvenimo. JIS nuolat mane prisimena. Mano vardas įrašytas į Jo delną, kad Jis nuolat mane prisimintų.
Su JUO niekada neišnyksiu. Visada ir amžinai esu su Juo, kaip ir kiekvieną dieną dabar. O, tai turi būti mano malda ir siekis: Jį pašlovinti, Jam giedoti ir bendrauti su Viešpačiu.
JIS yra amžinas ir mano bendrystė su Juo yra taip pat amžina. Viską, ką aš darau, ko siekiu, Jis išsaugo. Tepatinka Jam mano malda!
Žodžiai, kuriuos rašau, gali nešti vaisių, kurie bus matyti amžinybėje ir apie kuriuos Dievas galvoja. Mano maldos bus vaisingos ir danguje aš vėl pamatysiu žmones, už kuriuos meldžiausi. Mano bendrystė su Viešpačiu yra vaisinga čia ir dabar ir per visą amžinybę.
Laikas „Facebooke“ ir prie televizoriaus nieko verti amžinybėje, tai iššvaistytas laikas. Bet bendravimo laikas su Juo ir su broliais ir seserimis yra gerai investuotas laikas! Tai yra gyvenimo prasmė: bendrystė – su Juo ir su broliais ir seserimis!
Kai stoviu laukiu žvelgdamas į dangų, žvaigždes, gėles, paukščius ir debesis, tada šlovinu Jį, esu laimingas ir viena su Juo bei kūrinija. Tada išgyvenu harmoniją. Taip, tai yra mano tikslas: harmonija, gyvenimo prasmė, darbas amžinybei… JIS galvoja apie mane. Kaip gerai! Taip galiu laimingas eiti savo keliu!
Ačiū, Jėzau, su Tavimi gyvenimas turi prasmę, tikslą ir harmoniją! Dabar viešpatauja džiaugsmas, kur anksčiau viešpatavo neviltis ir niūruma. Tu esi vertas garbinimo, vertas, kad atiduočiau Tau savo gyvenimą!